1933 m., naciams atėjus į valdžią Vokietijoje, įtampa išaugo jau prie Lietuvos prijungtame Klaipėdos krašte. Dėl įvairių politinių konfliktų po metų čia buvo suimti 126 žymiausi ir aktyviausi Klaipėdos krašto nacistinių organizacijų veikėjai.
Dėl šios ir kitų priežasčių Vokietija tiesiog nutraukė importą iš Lietuvos. O tai reiškia, kad vokiečiams nebereikėjo lietuviškų žąsų. O jų tikrai buvo daug. Negana to – vokiečiai trukdė šiuos paukščius vežti tranzitu ir į kitas valstybes – Nyderlandus ar Prancūziją. Tai buvo tikrai skaudus smūgis.
Reikėjo skubiai kam nors parduoti šimtus tūkstančių žąsų ir taip paremti kaimą. Ir pirkėjais ne savo noru tapo valdininkai. Vyriausybė įsakė visiems tarnautojams, priklausomai nuo jų kategorijos, kurių buvo 18, įsigyti po 4 ar 5 litų vertės žąsį. Pirmos kategorijos valdininkas privalėjo pirkti vieną žąsį, antros – dvi ir taip toliau.
Dar aktyvesniais paukštienos valgytojais turėjo tapti neetatiniai darbuotojai ir pensininkai – jie turėjo pirkti po žąsį už kiekvieną pusšimtį litų savo algos, taigi 150 Lt uždirbantis žmogus buvo priverstas nusipirkti bent tris žąsis.
Kaip įrodymą apie pirkinį pirkėjas kartu su žąsimi iš pardavėjo gaudavo numeruotą kortelę. Tačiau prievarta pagimdė apsukrumą – daugelis tiesiog sumokėdavo vien už korteles, o į pačias žąsis nenorėjo nė žiūrėti.
Dažnai ir patys ūkininkai, kuriems buvo išdalinta 300 tūkst. kortelių, tiesiog prekiaudavo žąsimis be pačių žąsų – pigiau pardavinėjo vien tik minėtas korteles.
Tuo metu laikraščiuose net pasirodė skiltys žąsienos temomis. Šiose būdavo pateikiami įvairūs receptai, pavyzdžiui, ruliadas iš žąsies, žąsies kakliukai.
Ir koks gi žąsų balius prisidėjo Lietuvoje? Juokingas, bet, pasak istorikų, gana veiksmingas.
Beje, kai kurie prisimena, kad garsusis operos dainininkas Kipras Petrauskas, kurio darbo užmokestis buvo didesnis net už Lietuvos prezidento algą, vietoj pinigų gavo didelį žąsų būrį ir, atvirai kvatojančių arba vos įstengiančių sulaikyti šypseną kauniečių stebimas, supykęs nuginė paukščius per Laisvės alėją.