Tautinio paveldo kūrėjai turi pasiūlymų, kaip sušvelninti karantino pasekmes, bet jie lieka neišgirsti, sako Žemės ūkio rūmams (ŽŪR) priklausančios Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos pirmininkė Jolanta Kubolienė.
„Karantinas mus užklupo tuo metu, kai tautinio paveldo kūrėjai bei gamintojai turi progų daugiausia užsidirbti, kad galėtų išsilaikyti visus metus. Daugiausia įvairių švenčių ir panašių renginių organizuojama pavasarį bei vasarą, o jau žinome, kad viso to dar kelis mėnesius nebus, o ir vėliau ir mugės, ir šventės bus kuklesnės. Praradome parodą „Ką pasėsi“, pavasarinę Kauno mugę, šventę „Kauno dienos“. Matyt, labai pasikeis „Jūros šventė“ uostamiestyje, ir nežinia, ar ten bus vietos tautiniam paveldui. Be to, sumažėjo galimybių produktus siūlyti ir mažesniuose miesteliuose. Gamintojų, kurie galėjo prekiauti turgeliuose, apyvarta sumažėjo apie 30 proc.“, - sakė asociacijos vadovė.
Pasak jos, visišką štilį šiuo metu išgyvena gaminantys ne maisto produktus. Tiesa, kai kurių maisto produktų gamintojai dar turėjo nuo kovo vidurio šiek tiek darbo, tačiau - gerokai mažiau. Juk gaminiai tai - išskirtiniai. Pavyzdžiui, pagal tautinio paveldo tradicijas gaminamus saldainius, obuolių sūrius žmonės dažniausiai perka įvairioms šventėms, vaišėms neeilinėmis progomis, o karantino metu net asmeninių šeimos švenčių neliko.
Obuolių sūrius slegianti Vaida Paulė karantiną prilygina jos puoselėjimo verslo krachui. Nes net 99 proc. savosios produkcijos ji parduodavo kasmet per Lietuvą šurmuliuodavusiose mugėse, bet jų nebėra.
„Nors lietuviai žino, kas yra obuolių sūris, vis dėlto pirkėjams reikia papasakoti, sudominti. Jeigu obuolių sūrį tik padėsi lentynoje ir tylėsi, - nedaug parduosi. Mūsų darbas šįmet pasibaigė su Kaziuko muge Vilniuje. Jei ne ji, būtų visai blogai. Produktų dar turime, jie laukia pirkėjų. Turgeliuose neprekiaujame, nes mūsų gaminamas sūris yra išskirtinis. Turgeliuose būna pigesnių sūrių, neretai pagamintų, kaip mes sakome, bobučių, bet nerasite tokių, kokius gaminame mes. Bobutės sūrį pagamina per dieną, o mes sūrį gaminame net tris mėnesius! Kita savikaina, kitokia kokybė”, - pasakojo tautinio paveldo puoselėtoja, pripažindama, kad išeities neradus, jai teko stabdyti obuolių sūrių gamybą ir laukti.
„Valstybės parama mums neprieinama. Tie, kurie pasiūlė paramą, tikriausiai neįsivaizduoja, kaip mes dirbame. Mes, smulkieji gamintojai, išgyvename sunkiai, o dabar apyvartinės lėšos guli sandėlyje, ir nežinia, kada jas atgausime. Tačiau esu optimistė – virusai ateina ir išeina, o mes, tikiuosi, išliksime!“, - viliasi V. Paulė.
Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos pirmininkės J. Kubolienės patikinimu, valstybės (Žemės ūkio ministerijos) kuklios paramos gali tikėtis tik dirbantys pagal individualios veiklos pažymėjimus. Bet, pavyzdžiui, tuo papildomai užsiimantys ūkininkai jau negali pretenduoti į paramą. Be to, tautiniam paveldui skiriamos valstybės paramos didžioji dalis yra tikslinė - dalyvauti renginiuose arba, pavyzdžiui, sertifikavimui (naujiesiems nariams,) ir labai mažai paramos skiriama edukacijai.
Anot ŽŪR Kaimo plėtros ir informavimo skyriaus vedėjos Sonatos Kubilienės, gegužės 8-ąją baigėsi paraiškų teikimo terminas pagal priemonę „Tautinio paveldo išsaugojimas“. Tačiau šio kvietimo paraiškoms finansuoti skiriama tik 169 000 Eur. Teikiant paraiškas, reikėjo surašyti planuojamus renginius, tačiau garantijų, kad tie renginiai įvyks, nėra. Vadinasi, net ši kukli parama tautinio paveldo gamintojų bei kūrėjų gali ir nepasiekti.
„Vien dėl to, kad neliko renginių – mugių, parodų, kuriose dalyvaudavome, mūsų apyvarta sumažėjo apie 30 proc. Išsigelbėjome, nes prekiaujame ūkininkų turgeliuose Vilniuje. Pirkėjų, žinoma, mažiau sulaukiame, bet turime savo ištikimų pirkėjų. Suprantu, kad viruso reikia saugotis, bet kai pagalvoji, kai įsigilini, kai saugaisi, tai matai, kad didesnį poveikį padarė baimė. Manau, baimės šleifą jausime visus šiuos metus“, - nuogąstauja kitas tautinio paveldo kūrėjus bei gamintojus jungiančios asociacijos narys Gintaras Rugys, kepantis duoną.
Ieškodami būdų, kaip išgyventi, tautinio paveldo puoselėtojai viliasi, kad bus išgirstas jų pasiūlymas ir leista jiems prekiauti pagal tautines tradicijas.
„Suprantu, kad viruso reikia saugotis, mes ir saugomės. Tačiau sąlygos visiems turėtų būti vienodos. Štai, didieji prekybos centrai dirbo. Ir tegul dirba. Kavinės į gatves ir aikštes išėjo dar kelioms savaitėms likus iki birželio. Jeigu laikaisi karantino taisyklių, tai ir dirbi. Bet juk ir mes galėtume savo produktais prekiauti, laikydamiesi nustatytų atstumų ir kitokių reikalavimų.
Jeigu mes esame tautinio paveldo kūrėjai ir gamintojai, tai gal irgi turime teisę prekiauti savo gaminiais taip, kaip tai darė mūsų protėviai – miestelių aikštėse? Takim, susirenka į amatininkų mugę 10-20 amatininkų, pasidaliname teritoriją – vienas nuo kito per 5-10 metrų ir taip prekiaujame. Tai nekainuotų, o mes galėtume išgyventi“, įsitikinęs senojo kubilininkystės amato puoselėtojas Vitalius Striuogaitis.
Šiuo metu Lietuvoje gaminama beveik 3 tūkst. sertifikuotų tautinio paveldo produktų. Daugiausia tai - tradiciniai gaminiai, kurių priskaičiuojama net pustrečio tūkstančio pavadinimų (iš jų 30 proc. maisto produktų), Likę (443) – tradicinių veislių augalai, gyvūnai ir jų produktai, o 13 – tradicinės paslaugos. Šalyje yra apie 150 atestuotų tradicinių amatų meistrų, veikia 37 sertifikuotos tradicinių amatų mokymo programos bei apie 800 tautinio paveldo produktų kūrėjų (tradiciniai amatininkai ar juridiniai asmenys).