Laukėm, laukėm bent menkiausio vėjelio, bet tik lyti smarkiau pradėjo, o per tą laiką sodybos šeimininkas papasakojo, kaip sugalvojęs savo kiemą taip gausiai papuošti senomis keptuvėmis, puodais ir puodeliais.
Visą gyvenimą tolimų reisų vairuotoju dirbęs V. Balčius, prieš 15 metų pajutęs, kad profesinė liga – nugaros skausmas – darosi nepakeliamas, išėjo į išankstinę pensiją ir grįžo į tėviškę Druskininkų savivaldybės Leipalingio seniūnijos Myžonių kaime. Kažkam toks pavadinimas nepatiko, tai pervadino į Mažonis, bet vietiniai vis tiek taria savaip.
„Tėvai mirė ir paliko mums, penkiems broliams ir seserims, sodybą su 15 hektarų žemės. Pasodinau kelis medelius. Pirmos buvo eglės, kurias Kalėdoms parsivežiau iš miško, kibiran įdėjau, o pavasarį pasodinau. Beržai tai gal tik iš ketvirto karto prigijo“, – pasakojo apie savo įsikūrimą kaime ponas Vytautas.
Pardavęs butą Druskininkuose vyras susivežė į sodybą visus reikalingus ir nereikalingus daiktus, o tada pamatė, kad prisikaupė nenaudojamų keptuvių. Buvo gaila išmesti, kelias pakabino, o paskui jau visi giminaičiai, pamatę tokią keistenybę, jam atiduodavo nenaudojamas.
„Dabar jau visi žino, senus puodukus suvežė. Kur tik būna įtrūkęs, tai neišmeta, bet man atiduoda. Važiuoja žmonės pro šalį, sustoja, klausinėja, vis linksmiau. Aną vasarą vokiečiai filmavo, sakė per jų televiziją parodys“, – kalbėjo V. Balčius.
Tikru ūkininku vyras savęs nevadina, sako rimtesniam ūkininkavimui sveikatos jau neužtektų, bet žemės dirvonuoti nepalieka, apsėja javais.
„Kiaulių auginti negalima – maras, tai užsiveisiau pusšimtį triušių. Išvažiavau kelioms dienoms, palikau prižiūrėti seseriai, tai visi išgaišo“, – pasakojo Vytautas.