„Populiariausias lietuvio kirvis buvo siauraašmenis. Tada žmonės neturėjo daug geležies. Įrankį naudojo buityje, o kai ateidavo karas, tiesiog iš kulbės išplėšdavo kirvį ir eidavo į kovą“, – pasakoja kalvis ir tikina, kad geriausia medžiaga gaminti įrankiams buvo balų rūda, kurią rinkdavo ir lydydavo medžio anglimi.
Akmens anglis patraukli tuo, kad metalas joje nesioksiduoja ir lydinys kokybiškesnis. Jei imti visą procesą nuo rūdos išplovimo, lydimo iki kirvio nukalimo, patyręs meistras galėjo apsisukti per porą savaičių. Kirvį, jei jį reikėtų gaminti ir pačiam lydyti rūdą, meistras įvertino šimtu eurų.
„Įrankis būtų kur kas tobulesnis nei mano. Man dar ilgai tobulėti, kad pasiekčiau protėvių lygį. Dabar metalo pats nelydau. Žmonės neįvertins to, kad aš prasikamuosiu lydydamas rūdą ir jei pasakysiu, kad mažas peiliukas kainuoja tūkstantį eurų tiesiog palaikys durniumi“, – dėsto kavolis.
T. Pacaitis sako, kad technologiškai mūsų protėviai buvo pažengę gana toli. Nors Damasko dirbinių – kalviškai sulydytų skirtingo kietumo geležies gabalų – negamino, tačiau labai panašus metodas buvo naudojamas kalant kalavijus, kurie taip pat sudaryti iš skirtingų vijų.