Geram pusšimčiui susirinkusiųjų tai buvo puiki proga susitikti su draugais ir pažįstamais, prisiminti jaunystės dienas, pagerbti išėjusiuosius, o mums – pamąstyti apie kolektyvizacijos vietą Lietuvos žemės ūkyje, gerąsias ir blogąsias jos puses, pasidomėti, kokiais keliais pasuko tie, kurie anais laikais buvo žemės ūkio vedliai.
Idėja ruseno visada
Viena susitikimo organizatorių, paskutinioji Žemaitės kolūkio pirmininkė, buvusi seniūnė, dabar bendruomenės veikloje aktyviai dalyvaujanti Ieva Meilienė „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad kolūkio darbuotojų susitikimo idėja brandinta ilgai, tačiau realizuota tik šiemet.
„Mintis seniai ruseno, po ūkių sugriuvimo praėjus penkeriems metams jau galvojome, kad reikėtų susitikti. Tačiau kiekvienas galvojo apie savo darbus, kur kam įsitvirtinti. Idėją po daugelio metų atgaivino buvęs kolūkio specialistas, dabar stambus mūsų krašto ūkininkas Petras Montvydas ir buvęs pirmininkas Vladas Dromantas.
Postūmiu susitikti tapo ir pernai išleista knyga apie Dauparus, ji sugrąžino mus į praėjusius metus. Šią gegužę ėmėmės konkrečių darbų, pradėjome ieškoti adresų, siųsti pranešimus. Vasarą daug kas užimtas, tad susitikti sutarėme spalio mėnesį. Iš maždaug 120 įvairiais metais buvusių kolūkio specialistų atsiliepė apie pusė. Deja, 32 buvę darbuotojai jau išėję Anapilin,“ - prieš prasidedant susitikimui pasakojo I. Meilienė.
Paklausta, ar kvietė šiandienius Klaipėdos r. žemės ūkio vadovus, buvusi pirmininkė sakė, kad jiems tai būtų neįdomu.
„Nekvietėme, ten dabar dirba jauni žmonės, jiems neįdomūs mūsų sentimentai, bent mums taip atrodo. Tačiau anų laikų rajono Žemės ūkio valdybos viršininkas Stanislovas Stonkus pakviestas. Jam žinoma, kas vyko čia, Žemaitės kolūkyje, kiek prikuldavome grūdų, kiek primelždavome pieno,“ - sakė buvusi pirmininkė.
Susitikime dalyvavo dar vienas pirmininkas, nuo 1968 iki 1983 m. Žemaitės kolūkiui vadovavęs V. Dromantas.
Palygino epochas
Kolūkių aušrą regėjęs V. Dromantas gali palyginti anuos ir šiandienius laikus žemės ūkyje. Buvusio pirmininko manymu, viena ir kita sistema turi pliusų ir minusų.
Buvęs pirmininkas prisiminė, kad jam pradėjus dirbti Žemaitės kolūkyje buvo vos du traktoriai, ir tie patys be kabinų. Pagrindinius darbus atlikdavo arkliais.
„Ir atlyginimas tada nebuvo garantuotas, vieną mėnesį gaudavome, kitą – ne. Tačiau ilgainiui reikalai ėmė taisytis. Prasidėjo melioracija, mažos užpelkėjusios dirvelės ėmė virsti dideliais laukais, atsirado naujos ir galingesnės technikos. Tačiau nuo vadovavimo iš viršaus nebuvo įmanoma pasislėpti. Jeigu vienas ūkis Lietuvoje pradėdavo sėją, tuoj ir kiti imdavo šaukti „valio!“ ir skubėdavo iš paskos. Nesvarbu, kad sąlygos skirtingos, vienur dirva smėlėta, kitur molis, vienur saulė šviečia, o kitur lyja. Toks lenktyniavimas tik kenkė ekonomikai,“ - anuos laikus prisiminė buvęs pirmininkas, vėliau dirbęs Žemės ūkio banko Gargždų skyriaus vadovu, o dabar užtarnauto poilsio malonumais besidžiaugiantis V. Dromantas.
Prisiminimų šviesa
Buvę Žemaitės kolūkio specialistai ir vadovai, tylos minute pagerbę 32 darbuotojų atminimą, apsilankė netoli Dauparų įsikūrusioje krovinių vežimo bendrovėje „Vlantana“. Ten, kur dabar stovi milžiniški krovinių sandėliai, technikos garažai, šimtai vilkikų ir treilerių, kadaise plytėjo kolūkio laukai.
Sugrįžę į Dauparų kultūros namų salę susirinkusieji dalijosi prisiminimais, klausėsi kaimo kapelos muzikos, patys dainavo dainą apie Dauparus.
„Tada buvome jauni, kūrėme šeimas, auginome vaikus, statėmės namus, augo gyvenvietė. Buvo džiaugsmo ir skausmo, liūdesio ir pykčio. Tačiau tarp žmonių buvo ryšys, norom nenorom ėjome į darbus, bendravome, kalbėjomės. Dabar ir gyvenvietėje gyvendami nesimatome metų metus, susitinkame tarsi kur toliausiai būtume išvykę,“ - kalbėjo buvusi ūkio darbuotoja Danutė Ričkienė.
„Metai po mūsų išsiskyrimo prabėgo greitai. Čia kažkada vaikščiojome, dirbome, mylėjome ir draugavome. Skaudžių, gražių ir nerūpestingų dienų čia buvo, ir tikrai čia įspaustos mūsų pėdos. Tokie buvo laikai, tokios programos, reikalavimai.
Kas liko šiandien? Siauras kelias po uosiais, Dauparų himnas, dalis buvusių pastatų. Bet atsiranda naujų objektų. Gyvenvietė tapo Klaipėdos miegamuoju rajonu. Laukai, pamiškės pristatytos sodybų, ir jų, atrodo, jau gerokai daugiau nei buvo vienkiemių man dar iki melioracijos atėjus čia dirbti,“ - prisiminimais dalijosi ir V. Dromantas.
Daugelis buvusių kolūkio darbuotojų – garbaus amžiaus sulaukę žmonės. Dauguma jau pensininkai, tačiau yra ūkininkaujančių, dirbančių valstybės tarnyboje. Nemažai jų gyvena Dauparuose, kitose Klaipėdos rajono vietovėse, buvo atvykusių iš uostamiesčio, Kretingos, Mažeikių ir kitų rajonų. Dalis gyvena užsienyje, buvusių darbuotojų susitikime jie nedalyvavo.