Dviejuose iš jų graikams pavyko iškovoti pergalę, nors ir su dideliais praradimais. „Dar viena tokia pergalė, – ištarė Pyras po susirėmimo prie Auskulo, – ir aš neteksiu visų savo karių.“ Iš to ir kilo posakis „Pyro pergalė“, vartojamas kalbant apie laimėjimą, kuris nepasiteisina, nes nugalėtojui tenka konstatuoti milžiniškus nuostolius.
Paskutinis, lemiamas mūšis tarp Pyro karių ir romėnų įvyko 285 m. pr. Kr. netoli Benevento (Pietų Italija). Kiek karių kovojo abiejose pusėse, nežinoma. Žinoma tik tai, kad Pyro pulkai, kaip ir per ankstesnius karinius žygius, neapsiėjo be kovinių dramblių. Kaip tik dėl jų pavyko priversti trauktis romėnų raitininkus per susirėmimą prie Heraklėjos (280 m. pr. Kr.) ir šitaip iškovoti pergalę. Svarbus vaidmuo drambliams teko ir vėlesniame mūšyje prie Auskulo (279 m. pr. Kr.), kur Pyras vėl nugalėjo romėnus. Per abi paminėtas batalijas iš kelių dešimčių tūkstančių pėstininkų ir raitininkų sudarytą Pyro kariuomenę papildė dvi dešimtys kovinių dramblių. Ant jų nugarų įrengtuose aptvaruose žmonės galėjo jaustis it apžvalgos bokšteliuose.
Koviniai drambliai buvo laikomi ganėtinai galinga karine jėga. Ne paskutinė vieta teko ir grėsmę keliančiai jų išvaizdai, nuo kurios pasibaidydavo priešininkų raitelių žirgai ir pabūgdavo kariai.
Dramblių kolona paprastai stodavo prieš kavaleriją, nes žirgai bijojo didžiulių gyvūnų. Į pėstininkus jie buvo nukreipiami rečiau. Antikiniais laikais kariuomenės būdavo papildomos Šiaurės Afrikos drambliais (patinais), paplitusiais Magribo savanose, nes juos lengvai pavyksta priversti paklusti. Koviniai drambliai būdavo kelis metus dresuojami. Istoriniai šaltiniai byloja, kad gerai apmokyti drambliai sugebėdavo straubliu ištempti raitelius iš balnų netgi mėtyti ietis.
Dramblius „vadeliojo“ specialų mokymą išėję jodinėtojai, rankoje turėdavę ankų (trumpa ietis su lenktu antgaliu). Prie gyvūno nugaros būdavo pritvirtinama speciali pintinė arba bokštelis, kuriame tilpdavo iki keturių žmonių, paprastai apsiginklavusių nedidelėmis ietimis arba lankais ir strėlėmis.
Prie kovos operacijų bet kada galėjo prisijungti ir jodinėtojai, taip pat turėdavę ir skydus, ir iečių. Kartais ant dramblių nugarų įsitaisydavo signalizuotojai su būgnais arba vėliavėlėmis. Šalia dramblio paprastai žygiuodavo keletas karių, turėjusių užtikrinti jo apsaugą, o prireikus padrąsinti. VI a. pr. Kr. drambliams buvo pritaikyta speciali šarvuotė. Iš pradžių ji buvo gaminama iš kelių sluoksnių odos, vėliau prie odos pradėta tvirtinti metalo plokšteles. Dramblių straubliai taip pat buvo pridengti plokštelėmis, kartais spygliuotomis.
Prieš dramblius būdavo naudojami svaidomieji ginklai, strėlės ir ietys, taip pat triukšmą keliantys įtaisai ir fakelai, kurių paskirtis – išgąsdinti gyvūnus. Tiesa, buvo dar vienas būdas pelnyti prieš dramblius pranašumą, apie kurį taip pat užsimenama antikinėje literatūroje, – pasinaudoti kiaulėmis.
Buvo manyta, kad kiaulių žviegimas sukelia drambliams paniką. Esama įrodymų, kad kartais buvo naudojamos vadinamosios ugninės kiaulės. Remiantis Klaudijaus Eliano liudijimu, Antigonas II Gonatas per Megaros apgultį (III a. pr. Kr.) padegė degutu išteptas kiaules ir paleido jas bėgti link priešininko dramblių. Tie ėmė trauktis atbuli ir, aišku, dar sumindė begalę savos kariuomenės karių.
Remiantis viena istorikų pateikta versija, ne kas nors kitas, o kovinės kiaulės padėjo romėnams išgąsdinti Pyro dramblius per susirėmimą prie Benevento. Remiantis kita versija, romėnai vis dėlto pasinaudojo ne kiaulėmis, o degančiomis strėlėmis. Drambliai, šiaip ar taip, puolė į paniką ir, besitraukdami atgal, gerokai praretino Pyro kariuomenės gretas. Nors romėnų pergalė šioje kovoje ir nebuvo įtikinama, Pyro vedama kariuomenė rimtai nukentėjo. Tai privertė karvedį atsisakyti savo užmojų ir grįžti į Epyrą. Pyro karas iš esmės nepakeitė Italijos teritorijos, tačiau po jos romėnai iškilo kaip neįveikiama jėga Viduržemio jūros regione, įgalinusi tolesnę Romos ekspansiją.