Grybų žinovas Jonas Kasparavičius sako, kad didysis kukurdvelkis dažnai liaudiškai dar vadinamas milžinu bizdžiumi, kukurbezdaliu, kubyzdaliu, skusbezdaliu, didžiuoju bezduku.“
Jis nuo seno pas mus žinomas. Ilgokai buvęs įtrauktas į Lietuvos raudonąją knyga dėl savo retumo ir pažeidžiamumo, bet po ilgesnių stebėjimų nuspręsta, kad jis nebėra toks retas kaip atrodė ir šiuo metu jo jau nebėra tarp saugomų grybų.
Apie šį grybą daug prikalbėta ir daug prirašyta, ne kartą teko matyti, bet kiekvieną kartą jį suradus nejučiomis nustembi. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko ypatingo, tik tas dydis nepalieka abejingų. Kažkas grožisi, o kažkas spardo. Gal iš pavydo?“, – sako mikologas.
Šiuos grybus, tikina jis, galima pamatyti liepos–spalio mėnesiais pievose, ganyklose, dirvonuose, parkuose, soduose, atvirose miškų vietose ar pakraščiuose, žole apaugusiose vietose, o taip pat kiemuose, kartais šiltnamiuose ar net malkinėse.
Jie išaugina vienamečius, kartais daugiau nei pusės metro skersmens, dažniausiai ne visai taisyklingus rutulio formos vaisiakūnius, kurie gali augti pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Jie gali sverti nuo kelių iki keliolikos kilogramų.
Tai – bene didžiausi pas mus bent jau šiuo metu galintys išaugti grybų vaisiakūniai.
Jauni šie vaisiakūniai gali būti valgomi. Nereikėtų pamiršti, jog tam, kad išaugintų tokio dydžio vaisiakūnius, dirvožemyje turi būti kelis kartus didesnė grybiena. Be jos vaisiakūniai niekaip neišaugs“, – aiškino specialistas.
Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad kukurdvelkis priklauso pievagrybinių šeimos grybų genčiai. Ir iš tiesų šie grybai atrodo tarsi milžiniški pievagrybiai.
Enciklopedijoje rašoma, kad jie paplitę visame pasaulyje, žinoma apie 60 jų rūšių.
Vaisiakūniai būna rutulio, kriaušės ar grūstuvo formos, 2–20 cm (kartais 100 cm) skersmens, jauni balti, vėliau nuruduoja.
Lietuvoje auga 6 rūšys. Dažnesnės: ropliaodis kukurdvelkis, ilgasis kukurdvelkis, didysis kukurdvelkis (jo vaisiakūnis būna iki 50 (kartais 80) cm skersmens, sveria iki 4 kg).
J. Kasparavičius sako, kad apie šį grybą dėl jo ypatybės subrandinti daugybę sporų sklando net legendos:
„Kalbama, kad jeigu iš kiekvienos šio grybo sporos išaugtų po vieną tokį pat grybą, tai per 2-3 metus jis Žemės paviršių užklotų 1 m storio sluoksniu. Įdomu tik kur tie grybai rastų jiems reikiamų maisto medžiagų Sacharos dykumoje, Tibeto viršukalnėse ar Antarktidoje. Dykumų, kalnų ir kitų panašių vietų juk yra ir dar daugiau“.