„Be abejo, gyvenime teko gydyti ne vieną smulkų gyvūnėlį, bet mano silpnybė – didieji“, - su šypsena kalba A. Lūža, pastaruoju metu besirūpinantis ne tik Panevėžio bei kaimyninio Kėdainių r. ūkiuose laikomų galvijų bandų, bet ir Panevėžio rajono miškų urėdijai priklausančio stumbryno sveikatingumu. Todėl pašnekovas neslepia, kad gautas pasiūlymas nuvykti ir veterinariniu aspektu įvertinti stambų žvėrininkystės ūkį tolimoje šalyje buvo išties viliojantis.

Kazachstano verslininkai jau prieš kurį laiką yra užmezgę kontaktus su Lietuva ir mūsų šalyje įsigiję mėsinių galvijų bei danielių. Dabar jie panoro įsivežti ir mūsiškių stumbrų, tačiau suabejojo savo žinių bagažu.

„Mūsų mastais sunkiai įsivaizduojamo dydžio aptvaruose ūkyje laikomi bizonai, danieliai, stirnos, šiauriniai bei paprastieji elniai. Ūkis taip pat turi didelį žirgyną, bityną, bando imtis ir mėsinės galvijininkystės, jame laikomos avys“, - vardija A. Lūža, pastebintis, kad kazachai – žmonės turtingi ir iniciatyvūs, tačiau akivaizdžiai stokojantys veterinarinės bei zootechninės krypties žinių.

Todėl A. Lūža su šypsena pasakoja, kad Kazachstane jam teko ne tik perteikti savo praktinio darbo patirtį, bet netgi prisiminti studijų laikais mokytąsi agronomijos kursą.

„Neįsivaizdavau, kad Kazachstane gali taip katastrofiškai trūkti veterinarijos specialistų. Didžiuliame ūkyje, kuriame dirbau, veterinaro pareigas eina moteris, baigusi maisto gamybos profilio technikumą ir išklausiusi kelių mėnesių trukmės veterinarijos felčerių kursus“, - stebisi pašnekovas. O kazachai savo ruožtu stebėjosi, kad A. Lūža per kelias valandas sugeba atlikti tiek darbų, kiek jiems patiems prireiktų mažiausiai savaitės.

Per trumpą laiką, praleistą Kazachstane, lietuvis specialistas vos spėjo suktis bei atlikti reikiamus tyrimus. Paimti žvėrių kraujo ir išmatų mėginiai specialiu konteineriu buvo atskraidinti į Lietuvą, į Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratoriją. Kol kas laukiama galutinių atsakymų, tačiau jau dabar aišku, kad dėl parazitinių ir užkrečiamųjų ligų šiokių tokių bėdų Kazachstano ūkyje yra.

„Turimą įdirbį artimiausiu metu kazachai turi „susistyguoti“. Gerai, kad jie tą supranta. Bet svarbiausias jų „namų darbas“ – persitvarkyti pašarų ruošimo bazę. Tam jiems paruošiau ir sėjomainos planą“, - pasakoja pašnekovas, prisimindamas įspūdingo dydžio Kazachijos miškų, beje, neturinčių Lietuvos miškams būdingo pomiškio, plotus ir laukymes tarp jų. Šiose laukymėse žolė labai skurdi – auga vien pelynai ir viksvos. Todėl kazachai bando jas kiek kultivuoti ir sėti kukurūzų bei miežių.

„Mano, praktiško lietuvio, požiūriu, tai bergždžias darbas, nes žvėrys nuskabo vos sudygusius želmenis. Tad klausiau šeimininkų, kam berti grūdus į žemę, jeigu jų derliaus vis tiek nepjausi, nes žvėrys nuės. Kazachai kažkodėl užmiršę tokį gamtos stebuklą kaip daugiametė žolė. Ją pasėjus, po poros metų galima ir kultivuoti, ir įterpti grūdinių“, - neabejoja pašnekovas.

Ši lietuvio konsultanto idėja kazachams labai patiko. Tačiau A. Lūžą stebino tai, kad turtingame ūkyje, saugomame būrio apsaugininkų, laikančiame miško žvėris, milijonus dolerių kainuojančius žirgus (vieną jų, vertinamą įspūdinga suma, A. Lūžai teko operuoti), įsirengusiame žirgyną, modernias europietiškas žvėrių šėryklas, netgi artezinius vandens gręžinius prie kiekvienos jų, žemės ūkio dirbimo technikos bazė likusi sena rusiška.

„Apskritai tokių „nesusiėjimų“ Kazachstane pastebėjau labai daug“, - neslepia pašnekovas. Jį tenykštėje šalyje itin stebino pašarų, skirtų žiemą žvėrims, gamybos būdas.

Miškų proskynose augančius pelynus ir viksvas, lietuvio pastebėjimu, kazachai šienauja per vėlai, kai viksvos sudžiūvusios ir maistinių medžiagų jose praktiškai nelikę. O suvežti prie aptvarų pašarai pelija po atviru dangumi.

„Žodžiu, prisakiau daug įvairiausių darbų, o šeimininkai juokavo, kad iš Lietuvos atvažiavo „geras bizūnas“, - su šypsena prisimena krekenaviškis veterinarijos gydytojas, pridurdamas, kad net įtemptai dirbdamas įstabios gamtos apsuptyje jis pamiršo ir nuolat kamuojančius stuburo skausmus, ir operuotą širdį. O gal padėjo ir kazachiška „akupunktūra“ – ūkio bitininkas A. Lūžai į nugarą ties kryžkauliu specialiai leido įgelti bitei. O po 5 min. geluonį išėmė.

„Skraidžiau kaip ant sparnų. Net į aptvarą pas bizonus buvau įlipęs, nes neabejojau, kad kilus pavojui vikrumo nepristigsiu“, - šypsosi jis.

Dėl šiame ūkyje laikomų prieš porą metų iš Lenkijos įsivežtų bizonų neseniai Kazachstane buvo kilęs didelis triukšmas, nes įtarta, kad keli žvėrys galėjo kristi nuo pasiutligės. Tačiau iki tol tik vadovėlyje bizonus matęs lietuvis veterinarijos specialistas nustatė visiškai kitą kritimo priežastį, su kuria sutiko ir oficialios Kazachstano veterinarinės saugos tarnybos atstovai.

A. Lūža jau daugelį metų itin domisi homeopatija. Gydymą vaistingaisiais augalais jis dažnai taiko ir savo prižiūrimose galvijų bandose. Tačiau specialistas žino, kad be saiko vartojami vaistingieji augalai tiek žmogaus, tiek gyvūno organizmui gali būti pražūtingi. Būtent taip Kazachstane ir nutiko bizonams. Kadangi pagrindinį pašarą sudarė pelynai, jie sutrikdė žvėrims žarnyno mikroflorą, kepenų, inkstų darbą bei sukėlė acidozę, ketozę bei neurozę.

„Kai pirminis kraujo produktas nepatenka į smegenis ir smegenys negauna deguonies, sutrinka žvėries nervų sistema. Dėl to patinai ir galėjo tapti agresyvūs“, - teigia daugiametę darbo patirtį sukaupęs veterinarijos gydytojas.

Šiuos A. Lūžos spėjimus jau patvirtino ir mūsiškio Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorija.

Panevėžio r. miškų urėdiją stumbrų bandos veterinarinės priežiūros klausimais konsultuojantis A. Lūža kazachams neatsitiktinai patarė neskubėti įsigyti šių į Raudonąją knygą įrašytų galiūnų.

„Plėsti įvairių rūšių laukinių žvėrių bandas, organizuoti komercines medžiokles, auginti naminius gyvulius, užsiimti mėsos gamyba tenykščio ūkio užmojai didžiuliai, o specialistų verkiant trūksta. Jokiu būdu nesakau, kad ten žmonės nesupratingi. Tiesiog jie neturi patirties ir nėra, kas pataria“, - kalba A. Lūža, pastebintis, kad mūsų šalyje eilinis smulkusis ūkininkas apie galvijų fiziologiją, pašarų kokybės svarbą ir kitus ūkiškus dalykus išmano nepalyginti daugiau nei Kazachstano gyvūnų prižiūrėtojai.

„Stumbrus auginanti Panevėžio r. miškų urėdija turi galimybę bendradarbiauti su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija. Esame ištyrę didžiąją stumbrų populiacijos dalį parazitinių ir užkrečiamųjų ligų atžvilgiu, atlikę bandos genetinius tyrimus. Žodžiu, dirbame tikrai neaklai. Galiu pasakyti, kad šiandien Lietuvoje turime sveiką stumbrų bandą. Jeigu kita šalis norės įsigyti stumbrų iš Lietuvos, mano pareiga – įvertinti šių žvėrių sveikatos būklę ir juos paženklinti identifikavimo numeriais“, - pasakoja pašnekovas, neslėpdamas, kad šiuo atveju sunkiausia darbo grandis - įsivaryti galiūną į karantino teritoriją.

Pasak A. Lūžos, tiriant stumbrus buvo bandoma į pagalbą pasikviesti profesionalus, užmigdančius gyvūnus specialiais medikamentų užtaisais. Bet toks bandymas nepavyko, žvėrys neužmigo, todėl, pašnekovo žodžiais, „su stumbrais tenka susitarti gražiuoju“, kaip ir naminius galvijus prisiviliojant skanėstu.

Pašnekovo teigimu, norinčiųjų įsigyti keliolika tūkstančių litų kainuojančių stumbrų ir pačioje Lietuvoje šiuo metu netrūksta. Žmonės yra įsirengę aptvarus bei turi sąlygas suteikti 5–6 ha miško ploto vienam galiūnui.

Į klausimą, ar dar vyks į Kazachstaną konsultuoti tenykščių žvėrių augintojų, A. Lūža atvirai sako, kad finansiškai tai apsimokėtų, o patirti įspūdžiai apskritai neįkainojami. Tačiau kaip veterinarijos gydytojas jis jaučia didelę atsakomybę prieš vietos ūkininkus, su kuriais yra pasirašytos sutartys.

„Mūsų profesijos atstovų amžiaus vidurkis šalyje 57-58 metai. Visame Panevėžio r. dirba du jauno amžiaus specialistai. Tad man išvykus, būtų sunku kam pakeisti“, - teigia ne tik veterinarijos mokslo bei praktikos, bet ir pačių šios srities specialistų gyvenimo realijas puikiai suprantantis Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos Bendrosios praktikos sekcijos valdybos pirmininkas A. Lūža.