Talyšas (tauta, gyvenanti Azerbaidžane ir Irane) K. Zulfijev Lietuvoje gyvena nuo 1988 m. ir kartu su šeima dirba tūkstantį hektarų žemės, iš jų 20-30 proc. skiria seniesiems lietuviškiems rugiams.
Apie tai ir kokie iššūkiai šiandien laukia žemdirbių kalbėjome laidoje Delfi tema.
„Lietuviški rugiai auginti iki 1977 m. ir tada jų atsisakyta. Jie užauga iki 2,5 metro ir kai varpa jau prie kūlimo būgno, o šaknys dar neišrautos. Prieš kelis dešimtmečius nebuvo techninių galimybių juos gerai nukulti. Tačiau savo skoniniais parametrais jie geriau tinka duonos kepimui nei dabar rinkoje esantys hibridiniai rugiai“, – dėlioja K. Zulfijev ir sako, kad tuose kraštuose, kur dirvos nederlingos, būtent rugiai buvo viena iš pagrindinių žemės ūkio kultūrų.
Kalbant apie pelningumą ir lyginant kviečiais, jie gal ne tokie pelningi, tačiau kur kas mažiau priklausomi nuo klimato ir labai gerai žiemoja. Kviečių kaina paprastai 30-40 eurų už toną didesnė. Hibridinių rugių derlius siekė 6,5 tonos, senųjų lietuviškų 3 t.
„Kai pradėjome juos auginti, pirkėjai už juos žadėjo mokėti daugiau, tačiau kol kas neaišku, kokia bus sezono kaina, nes rugiams pirkti išankstinės sutartys nesudaromos“, – dėlioja ūkininkas.
Tačiau šiemet nesaldu ir kviečių augintojams. Nors kaina 230 eurų už toną labai aukšta, tačiau tai pačios geriausios kokybės javai. Dėl sausros ir vėlesnės lietaus, ūkiuose kuliami smulkūs ir labai drėgni. Tai iš karto mažina pelningumą.
Kita bėda – ūkininkas tarsi tapo technologijų įkaitu.
„Dauguma ūkininkų tapo pramonės įkaitais. Norint pragyventi reikia daugiau gaminti ir tuo pačiu vis daugiau investuoti ne tik į sėklas ir chemikalus, bet ir į traktorius bei padargus. Tai labai brangu, o, pavyzdžiui, šiandieninė kviečių kaina, kuri tarsi didelė, tokia pat, kaip ir 1996 m. Tačiau gyvenimas pasikeitė, visi nori gyventi geriau ir uždirbti daugiau. Tas pats ir mėsos, pieno sektoriuje“, – pasakoja K. Zulfijev, pats atsisakęs pienininkystės. Buvo per daug darbo, sušlubavo sveikata. Dabar tik jo sūnus turi mėsinių galvijų bandą.
Z. Kamal sako, kad norint išgyventi reikia nuolat augti. Laikant 10 ir 50 karvių darbo įdėti ir nupirkti technikos reikia beveik tiek pat, tačiau pajamos skirtingos. Neturint pakankamai didelio žemės ar gyvulių kiekio nieko gero nebus. Jo paties sūnus taip pat tikisi, kad kai baigs statyti naują fermą ir padidins bandą, šis verslas pagaliau taps pelningu.
„Augalininkystė šiandien mūsų žemės ūkyje stabiliausias ir pelningiausias verslas, tačiau vien ja užsiimti negalime. Jei ir toliau kaip dabar norėsime tik kuo daugiau auginti bei parduoti, mūsų žemė nusialins. Jei niekas nekis per 15-20 metų dirva paprasčiausiai taps netinkama ūkininkauti“, – aiškina K. Zulfijev.
Mes tiesiog imame vis didesnį derlių, o mėšlo, kuris atstatytų dirvą, mes neturime, nes nuolat mažėja gyvulių.
Jis skeptiškai žiūri ir į Žaliojo kurso reikalavimus ir sako, kad visi iššūkiai perkelti ant ūkininko pečių. Žmogus jo laikytis turės savo sąskaita. Išlaidos didės apie 30 proc.
„Jei niekas nesikeis, tikėtina, kad dauguma ūkių – tiek gyvulininkystėje, tiek augalininkystėje – taps nuostolingais“, – konstatuoja K. Zulfijev.