Pradėjo „nuo nulio“
„Mūsų ūkis labai mažas. Galima sakyti, miniatiūrinis. Laikom apie 20 melžiamų karvių“, – sako Telšių rajono Varnių seniūnijos ūkininkė Rolanda Vasienė.
Kartu su vyru Vladu savo ūkį ji pradėjo kurti daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Abu buvo „žali“ ūkininkai: ji – gryna miestietė, jis – kad ir kaime užaugęs, bet su gyvuliais nieko bendra neturėjęs. Nemokėjo melžti, neturėjo jokio supratimo apie šėrimą ir kitus elementarius darbus, kuriuos galima pavadinti pieno ūkio abėcėle. Nebuvo ir jokios ūkio vizijos.
Tiesiog gyvenimas taip susiklostė, kad šeima nutarė likti kaime ir čia kažkuo užsiimti. Reikėjo auginti ir į gyvenimą išleisti tris dukteris. Šiandien jos jau palikusios tėvų namus, visos įgijo magistro diplomus, tiesa, ne žemės ūkio srities.
Pieno ūkis prasidėjo nuo 3-4 karvių. Intensyvėti ėmė drauge su prisiimamais įsipareigojimais nuo 2006-2007 m., kai pasinaudojo parama Nitratų direktyvai įgyvendinti. Melžiamų karvių skaičius padidėjo iki aštuonių, paskui – iki dvylikos.
Dabar su pakaitinėmis telyčiomis, nelygu periodas, laiko iki 24-26 karves, o kartu su prieaugliu susidaro apie keturias dešimtis gyvulių. Telyčaitės auga stiprios – gera būsima bandos pamaina.
Elitinio pieno gamintojų klubo narė
R. Vasienės ūkio stiprybė ir pagrindiniai akcentai – ne plėtra, o pieno kiekis bei kokybė. Todėl parduodamas ne visų karvių pienas, dalis jų yra brokuojamos.
Primilžis iš karvės siekia 10-11 t per laktaciją, iš kai kurių karvių – po 14-17 t. Ganykloje po 54-56 kg per dieną iš karvės primelžia!
Pernai iš 20 karvių ūkis pardavė 200 tonų kokybiško pieno. Jį įmonė iš ūkio veža kas antrą dieną, atskiroje talpykloje. Mat tai elitinis, aukščiausios kokybės pienas. Iš jo gaminamas „Džiugo“ sūris.
„Visi žinome, kad pieno supirkimo kainos labai žemos. Dėl to galime šaukti, rėkti. Bet tai nepadės ir nepadeda“, – svarsto ūkininkė. Ji viliasi, kad kainos vis tiek anksčiau ar vėliau pagerės, todėl neketina blaškytis. Nusiteikimą palaiko tai, kad ūkis už pieno kokybę gauna visus įmanomus kainos priedus.
Ūkis yra Elitinio pieno gamintojų klubo, įsteigto Lietuvos pieno ūkių asociacijos, narys. Šiame klube dabar iš viso yra 12 ūkių.
R. Vasienės ūkyje visi pieno kokybės rodikliai yra aukštesni už standartinius. Pieno riebalų kiekis gerokai viršija 4 proc., o baltymų – per 3 proc. Somatinių ląstelių skaičius (SLS), kuris yra svarbus pieno kokybės ir tešmens sveikatingumo indikatorius, vidutiniškai tesiekia 50-80 tūkst./ml, kartais pasiekia 100 tūkst./ ml. Kaip žinoma, somatinių ląstelių (leukocitų, epitelio ląstelių) tam tikras kiekis piene yra normalu, jis svyruoja skirtingais laktacijos tarpsniais; tendencijoms turi įtakos paveldėjimas, šėrimas ir laikymas, o per didelė SLS koncentracija yra tešmens uždegimo požymis. Pagal žemės ūkio ministro patvirtintą žalio pieno pirminių kokybės rodiklių įvertinimo instrukciją, žaliame piene SLS negali viršyti 400 tūkst./ml.
Žemaitė R. Vasienė gali didžiuotis savo pieno ūkiu. Neatsitiktinai Lietuvos galvijų veisėjų asociacija (LGVA) šiame ūkyje surengė seminarą, kuriame dalyvavo per 60 ūkininkų iš skirtingų rajonų. Dideli primilžiai ir aukšti kokybės standartai patvirtina ūkio gebėjimą valdyti bandą.
Raktas – nuolatinis tobulėjimas
Ūkio šeimininkams teko įveikti ne vieną slenkstį, kol buvo pasiekti rezultatai, kuriais galima didžiuotis. Tie slenksčiai skatino gerinti pašarus, bandos genetiką. Reikiamą kryptį pirmiausia ūkiui parodė LGVA: gerinti veislę, eiti su naujovėmis, neatsilikti.
Tačiau ūkininkė nenori išskirti atskirų žmonių, kurie yra padėję ūkiui – dėkinga kiekvienam, kuris prie jo prisilietė. O tokių būta daug. Juk nedideliame ūkyje tenka susidurti bent su dvidešimt skirtingų sričių. Būtina nuolat mokytis, tobulėti. Vasiai aktyviai lanko seminarus. Būna, dėl to keliasi ketvirtą ryto. Žinių bagažas kaupiasi, bet jo toli gražu neužtenka, prireikia profesionalo patarimo.
Kai kada pakanka pavienių konsultacijų, kad problema išsispręstų. Su pašarų, selekcijos specialistais, pašarų žaliavų pardavėjais R.Vasienė konsultuojasi nuolat. Džiaugiasi, kad atrado žmones, kuriais pasitiki.
„Sveikintinos yra įmonės, kurios padeda ūkininkui kaupti informaciją, žinias. Supratome, kad ūkyje pagrindinis dalykas yra gera vadyba ir indėlis į savo intelekto tobulinimą, tik taip gali eiti į priekį“, – sako ūkininkė dalydamasi savo patirtimi.
Kolegoms, norintiems siekti geresnių rezultatų, ji linki pasirinkti du atskaitos taškus. Vienas jų – tai vadybininkai, kurie padeda sureguliuoti pašarus, ligas (ūkininkė patyrė, kad geriausia, kai vadybininkas yra veterinarijos specialistas). O antrasis atskaitos taškas – tai stipresnis už taviškį ūkis, su kuriuo galėtum kartu tobulėti.
R. Vasienė bendrauja su ūkininke Ieva Staniene. Norėdamos į racioną įtraukti naujus produktus, viename ar kitame ūkyje atlieka stebėjimą – žiūri, kaip gyvulys jaučiasi, kaip produktas įsisavinamas. Norint įvertinti mineralinės medžiagos poveikį, prireikia apie metų. Kartu vertina gyvulį po apsiveršiavimo, kai gerai atsiskleidžia, ar trūko kokių nors mineralinių medžiagų ar mikroelementų; gali turėti reikšmės ir tai, kokie buvo metai – sausi ar drėgni.
Vasiai laikosi principo: patys norime gerti gerą, sveiką pieną, tai tokį turime ir parduoti. Tai lemia visas pieno ūkio organizmas, nuo investicijų į žemę iki gyvulių sveikatos ir gerovės.
Veterinarijos gydytojas šiame ūkyje tik svečias. Jo beveik neprireikia, nebent trauma ar kitas netikėtas atvejis. Ūkininkė džiaugiasi, kad jau praeityje tas etapas, kai karves, ypač po apsiveršiavimo, vargino medžiagų apykaitos problemos, piene būdavo per didelis somatinių ląstelių skaičius, į neviltį varė kitos pieno ūkio bėdos. Piniginė buvo ant stalo paruošta: veterinaras nespėjo išvykti – žiūrėk, vakare jau vėl reikia pagalbos.
Problemų neliko sutvarkius pašarų gamybą, subalansavus šėrimą pagal mitybos medžiagas, ir nuolat gerinant veislines savybes.
Rūpinimasis pašarais prasideda nuo investicijos į žemę: pievų tręšimo, naujų žolynų atsėjimo, sėklų mišinio parinkimo. Vos nuganius, žolynai patręšiami kompleksinėmis trąšomis – suteikiamas maistas augalo šaknims, dėl to nei pernai, nei šiemet dėl sausrymečio žolės trūkumo ūkyje nebuvo. Vėliau žolės augimas paskatinamas azotinėmis trąšomis. „Labai svarbu žinoti augalo vegetaciją, kada paskleisti trąšas, kad jos būtų įsisavintos ne 15 proc., o 70 proc. ar daugiau“, – pastebi ūkininkė.
Racionas gramų tikslumu
Vasiai stengiasi kuo daugiau pašaro paruošti iš pirmosios žolės, kuri yra vertingiausia. Sužėlė puikus atolas, dabar ūkyje šienaujama jau trečioji žolė.
Šienainio ritinių kokybė prieš šėrimą būtinai ištiriama. Atsižvelgiant į mitybos medžiagų poreikį, derinami kombinuotieji pašarai.
Kai karvės ypač pieningos, labai kruopščiai turi būti sudaromi šėrimo racionai, parenkami įvairūs priedai. Ir dabar, nepaisant nukritusių pieno supirkimo kainų, R. Vasienės juodmargės gauna viską, kas geriausia. Kombinuotasis pašaras gaminamas kiekvieną mėnesį, tam išsikviečiamas mobilusis malūnas. Racionas kiekvienai karvytei paskaičiuotas gramų tikslumu. Perkamos pašarų žaliavos ir priedai, kurių pavadinimus yra girdėjęs ne kiekvienas ūkininkas.
Elitiniame pieno ūkyje didelis dėmesys skiriamas gyvulio gerovei. Šeimininkai su karvutėmis stengiasi ramiai kalbėti, bendrauti – suaugusios karvės intelektas yra kaip trejų metų vaiko.
Atvažiavusi kontrolasistentė (bandos produktyvumas jau daug metų kontroliuojamas) džiaugiasi karvių ramumu.
Atsisakė pieno linijos
Prieš kelerius metus naują tvartą statę šeimininkai atsisakė minties įrengti pieno liniją, pasirinko sunkesnį kelią – melžti į bakelius. Tai lėmė noras matyti ir įvertinti kiekvienos karvės pieną (bepigu didesniems ūkiams, kurie apsirūpina kompiuteriais). Dabar, kai karvės ganykloje rupšnoja maistingą žolę, tvartas spindi švara. Jis išplautas, išdezinfekuotas, sienos išbalintos. Guoliavietėse pakloti kilimėliai, kurie prisideda prie gyvulio sveikatos ir patogumo.
Iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi dalykai iš tikrųjų yra svarbūs, prisideda prie bandos sveikatingumo bei produktyvumo, pieno kokybės.
Investicijos į karvių sveikatą R. Vasienės ūkyje yra nenutrūkstamas dalykas, būtina investicija.
Ūkis net keturis kartus yra pasinaudojęs Kaimo plėtros programos paramos priemonėmis. Dabar apie naujas investicijas šeimininkai jau negalvoja, tačiau neketina atsisakyti ambicijos žengti kartu su naujovėmis. Per LGVA sužinoję apie specifinį A2A2 geną, kurio turinčios karvės išskiria pieną, kurį gali vartoti laktozės netoleruojantys žmonės, Vasiai jau antrus ar trečius metus veisimui naudoja šį geną turinčius bulius. Pamažu bus išgryninta karvių banda, gal ateityje jų pienas bus superkamas atskirai.