Miestietė persikėlė į kaimą – dešimtmečius negyventą senelių sodybą pritaikė Instagramui

Gra­ži ap­lin­ka, ku­ria­ma darbš­čių ir iš­la­vin­tą es­te­ti­kos po­jū­tį tu­rin­čių ran­kų, vi­suo­met bus trau­kos cen­tras, vi­lio­jan­tis bū­rius žmo­nių. Tuo spė­jo įsi­ti­kin­ti Ži­vi­lė Mil­kė, eko­tu­riz­mo agen­tū­ros „Mil­kės Ka­ri­bai“ įkū­rė­ja. Me­te­lių re­gio­ni­nio par­ko pa­kraš­ty­je, Man­kū­nė­lių kai­me, ji at­gai­vi­no sa­vo se­ne­lių so­dy­bą, ku­rio­je ne­bu­vo gy­ve­na­ma ke­lias de­šim­tis me­tų. Da­bar į vien­kie­mį su šei­ma iš­si­kė­lu­si aly­tiš­kė su­lau­kia sve­čių ne tik iš Laz­di­jų ra­jo­no – so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se prieš me­tus so­dy­bą žai­biš­kai iš­gar­si­no hek­ta­ro plo­to sau­lė­grąžų lau­kas, ku­ria­me vi­si sku­bė­jo įsi­am­žin­ti.

Kas tie „Mil­kės ka­ri­bai“? Dau­ge­liui aso­cia­ci­ja iš­liks pir­mo­ji – gel­to­nas sau­lė­grąžų lau­kas. Iš pra­džių prie jo su­sto­da­vo pro ša­lį va­žiuo­jan­tie­ji, vė­liau – ir spe­cia­liai šio gel­to­no ste­buk­lo pa­si­žiū­rė­ti at­vy­ku­sie­ji. Dzū­kiš­ka že­mė nė­ra der­lin­ga, ta­čiau sau­lė­grąžoms tin­ka. Šie­met jos taip pat jau ūg­te­lė­jo ir ža­da gau­sų žy­dė­ji­mą.

Lan­ky­to­jų šį se­zo­ną lauks ir nau­jie­na – pluoš­ti­nių ka­na­pių lau­kas bei edu­ka­ci­jos apie tai, kaip šis au­ga­las bu­vo nau­do­ja­mas mū­sų pro­tė­vių. Taip pat – dau­gy­bė ki­to­kių Ži­vi­lės su­ma­ny­tų ir darbš­čių ran­kų su­kur­tų gro­žy­bių, ku­rių fo­ne ga­li­ma su­reng­ti fo­to­se­si­ją – gam­ti­nės sie­ne­lės.

Kol sau­lė­grąžos dar ne­žy­di, „Mil­kės Ka­ri­bai“ vi­lio­ja gam­tos iš­si­il­gu­sius, nuo mies­to be­to­no pa­var­gu­sius mies­tie­čius ki­to­kio­mis at­rak­ci­jo­mis. „Pra­ėju­sią va­sa­rą la­bai po­pu­lia­rūs bu­vo mū­sų sau­lė­grąžų lau­kai, vi­si no­rė­jo ne tik pa­sig­ro­žė­ti gel­to­nu žy­dė­ji­mu, bet ir įsi­am­žin­ti, taip ki­lo min­tis su­kur­ti fo­to­sie­ne­les. Juk ga­li­ma fo­to­gra­fuo­tis ne tik ren­gi­niuo­se, bet gam­tos ap­sup­ty­je, su­stab­dy­ti gra­žias aki­mir­kas“, – sa­ko Ži­vi­lė ir kvie­čia at­vyk­ti į so­dy­bą „Mil­kės ka­ri­bai“ jau da­bar.

Įspū­din­gos erd­vės fo­to­se­si­joms – jos ran­kų ir fan­ta­zi­jos kū­ri­nys. Ži­vi­lė yra dir­bu­si su flo­ris­ti­ka, stu­di­ja­vo ap­žel­di­ni­mą, tai­gi na­tū­ra­liai į ap­lin­ką įsi­lie­jan­čios gam­ti­nių me­džia­gų sie­ne­lės jai bu­vo nors ir iš­šū­kis, bet la­bai įdo­mus ir įvei­kia­mas.

Lan­ky­to­jų pa­mėg­tai kan­ko­rė­žių fo­to­sie­nai pri­rei­kė tūks­tan­čio met­rų vie­los ir ga­ly­bės kan­ko­rė­žių bei, ži­no­ma, lai­ko jiems su­ver­ti. Re­zul­ta­tas pa­tin­ka ir pa­čiai Ži­vi­lei, ir lan­ky­to­jams, ku­rie plūs­ta į „Mil­kės Ka­ri­bus“ iš vi­sos Lie­tu­vos.

Be­je, o ko­dėl Dzū­ki­jos gi­lu­mo­je – ka­ri­bai? Ži­vi­lė juo­kia­si, kad taip jos so­dy­bą, o tiks­liau – ne­si­bai­gian­čius dar­bus jo­je, pra­mi­nė drau­gės, ku­rios vis pa­juo­kau­da­vo: „Tai vėl į Ka­ri­bus?“ Tik­ruo­se Ka­ri­buo­se Do­mi­ny­kos Res­pub­li­ko­je Ži­vi­lė taip pat lan­kė­si, ke­lio­nės įspū­džius pri­mins žyd­ras van­duo so­dy­bos tven­ki­ny­je – tar­si Ka­ri­bų jū­ro­je, bet ke­lio­nių ji so­dy­bai ne­pa­au­ko­jo. „Jei yra no­ro, lai­ko už­teks vis­kam. Tie­siog da­bar daž­niau ke­liau­ja­me žie­mą. Jei man bū­tų per sun­ku ir ne­pa­tik­tų, aš tik­rai ne­pra­leis­čiau so­dy­bo­je sa­vo va­sa­rų, kur­da­ma gra­žią ap­lin­ką, kas man yra ypa­tin­gas ma­lo­nu­mas ir sa­vi­raiš­ka. Ma­no Ka­ri­bai yra dzū­kiš­ki ir pa­tys ge­riau­si bei gra­žiau­si pa­sau­ly­je“, – sa­ko so­dy­bos šei­mi­nin­kė.

Ži­vi­lė taip pat yra įren­gu­si Knei­po ta­ką, Bo­ho sap­nų gau­dyk­les, lau­ko smil­gų ar­ką, čia ga­li­ma ras­ti ha­ma­kų ir dar dau­giau ypa­tin­gų erd­vių, ku­rio­se so­dy­bo­je ir ša­lia jos, na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je, ga­li­ma su­reng­ti sau fo­to­se­si­ją ar­ba tie­siog pa­bū­ti gam­to­je. Šei­mi­nin­kė džiau­gia­si, kad jau su­lau­kia ir no­rin­čių­jų įam­žin­ti sa­vo as­me­ni­nes šven­tes „Mil­kės ka­ri­buo­se“. Ge­ri at­si­lie­pi­mai ją įkve­pia ne­su­sto­ti ir kur­ti to­liau, plės­tis, Ži­vi­lė pa­gal­bos ir pa­lai­ky­mo su­lau­kia iš sa­vo šei­mos na­rių ir sa­va­no­rės As­tos, ku­ri pa­ti pa­siū­lė sa­vo pa­gal­bą.

So­dy­bo­je dar pla­nuo­ja­ma įkur­ti ne­di­de­lę ka­vi­nu­kę prie sau­lė­grąžų lau­ko, taip pat – še­šių vie­tų na­me­lį su pir­ti­mi ir ku­bi­lu, ku­ria­me bū­tų ga­li­ma už­sa­ky­ti nak­vy­nę. Pra­leis­ti nak­tį gam­tos prie­globs­ty­je Ži­vi­lė ne­tru­kus siū­lys ir pa­la­pi­nė­je – Beb­rų sa­lo­je. Sa­ko, kad ten gy­ve­na tik­ri beb­rai.

„Esa­me la­bai pri­klau­so­mi nuo orų, štai va­sa­ros pra­džio­je var­gi­no saus­ra, bet la­bai ti­kiuo­si, kad ka­na­pės už­augs, ir, ži­no­ma, la­bai lau­kia­me sau­lė­grąžų žy­dė­ji­mo. Pri­sė­jo­me la­bai tan­kiai, nes nie­ko ki­to iš jų ne­da­ro­me – vis­kas dėl gro­žio. Sau­lė­grąžos ga­vo lie­taus, da­bar spar­čiai stie­bia­si, ti­ki­mės ge­ro žy­dė­ji­mo“, – sa­ko Ži­vi­lė.

No­rin­čiuo­sius at­vyk­ti pa­bū­ti so­dy­bo­je Ži­vi­lė pra­šo apie tai pra­neš­ti iš anks­to. Tiems, ku­rie at­vyks­ta iš to­lė­liau, ji re­ko­men­duo­ju nu­šau­ti ke­lis zui­kius vie­nu kar­tu – pa­si­dė­lio­ti marš­ru­tą ir ap­lan­ky­ti nuo­sta­bias „Mil­kės ka­ri­bų“ apy­lin­kes. Vos už 800 met­rų ply­ti Obe­li­jos eže­ras, už 10-ies – Dzū­kų jū­ra Du­sia ir Me­te­lio eže­ras.

Ga­li­ma ap­lan­ky­ti Me­te­lių re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ją ir mu­zie­jų, Me­te­lių ap­žval­gos bokš­tą, Pre­lom­ciš­kės, Gi­rai­tės, Pa­pė­čių pi­lia­kal­nius. Pro so­dy­bą ei­na ir Ca­mi­no Lie­tu­va pi­lig­ri­mų ke­lias.

Ži­vi­lė ne­re­tai su­lau­kia klau­si­mo, ar sun­ku su­kur­ti to­kį gro­žį, juk ap­lin­kos prie­žiū­ra at­ima lai­ką nuo ry­to iki va­ka­ro, o ir iš kur tas op­ti­miz­mas, kad pa­vyks? At­sa­ky­da­ma ji ro­do ant se­no­jo so­dy­bos pa­sta­to su­ka­bin­tas tik­ras pa­sa­gas: „Apie tą sėk­mę ir lai­mę…. Tu­rim va to­kių gra­žių da­ly­kė­lių, vie­na iš jų pa­ti pa­čiau­sia ir svar­biau­sia, nes at­ras­ta vyk­dant sta­ty­bų dar­bus šio­je so­dy­bo­je. Se­ne­lių ma­no bū­ta darbš­čių, nes pa­li­ko po že­me pa­li­ki­mo ne­ma­žai. Bet da­bar vie­ni sa­ko, kad ne­ge­rai pa­ka­bin­tos pa­sa­gos, tu­ri bū­ti at­virkš­čiai, ki­ti gi sa­ko – tei­sin­gai pa­ka­bi­nai. Iš pa­tir­ties ži­nau, kad, nors kaip jos be­bū­tų pa­ka­bin­tos ar po pa­gal­ve kas­nakt bū­tų pa­dė­tos, bet man ne­su­vei­kė ir ta sėk­mė šiaip sau ne­at­ėjo. No­rit, iš­duo­siu pa­slap­tį? Pa­sa­gas rei­kia tvir­tin­ti tie­siai prie pė­dų ir dirb­ti nuo dū­šios!“