Gal kvapnų, naminį, iš išskirtinės kokybės aviečių, užaugintų Utenos r., Užpalių apylinkėse, pagamintąjį nektarą skanaus ir karalienės provaikaitis princas Georgas? Aloyzo Adomaičio šeimos ūkyje antri metai gaminamas naminis juodųjų serbentų nektaras pernai „AgroBalt 2012“ parodoje įvertintas aukso medaliu. Uošvio ūkio gamybos vadovas žentas Sigitas Sinica kitąmet vyksiančioje parodoje ketina pristatyti ir iš aviečių pagamintąjį.
Krizė atvėrė duris uogininkystei
Su Sigitu Sinica, grįžtančiu iš Vilniaus į Užpalius, susitikome pakeliui į avietyną. Mašinos gale smagiai barškėjo tušti buteliai, vežami nektarui supilstyti, o uogininku netikėtai tapęs vyras ramiai pasakojo savo smulkiojo verslo istoriją.
„Ir uošviai, ir mudu su žmona Julija – sostinės žmonės, čia, Užpaliuose, uošvio Aloyzo Adomaičio tėvų gimtinė. Esu dabartinio Vilniaus Gedimino technikos universiteto auklėtinis – statybos inžinierius, žmona ir uošviai – pedagogai. Ištuštėjus uošvio gimtinės namams, abu atvažinėdavo vasaroti, pensininkais tapę persikėlė gyventi, nes tuo laiku buvo sugrąžinta žemė. Kai prieš penkerius metus statybų krizė mane ant menčių paguldė, likau bedarbis. Būdamas trijų vaikų šeimos tėvas turėjau ieškoti išeities. Net tolimųjų reisų vairuotoju dirbti pabandžiau, tačiau greitai supratau, kad tai ne man. O tuo laiku užpalėnai palinko į uogininkystę – serbentų pasisodino ir uošviai.“
Kai jau šnekučiavomės senojoje, dar 1929 metais statytoje Adomaičių troboje, ir Julija Adomaitienė, ir jos vyras Aloyzas netvėrė juoku, kaip jie, iš Vilniaus atvykę čia gyventi, stebino užpalėnus, pradėję laikyti ožkas.
„Jei mama būtų gyva, - priminė Aloyzas Adomaitis, - būtų iš namų išvariusi, kad su ožkomis kaimynus juokiname.“
„Miestietė nuo pat gimimo, - atitarė žmona Julija, - išmokau ir melžti, ir aveles kirpti, vėliau ir karvutę laikėme, ir arklį. O ožkos pienelio miestelio jaunos mamos pirkdavo vaikučiams, vyresnės – sveikatai stiprinti, ir tie juokai netrukus pritilo.“
Sugrįžusieji iš sostinės greitai perprato tenykščių mąstymą: jei vienas imasi naujovės, bent pora metų stebima, kas iš to išeis, kol šioji patraukia ir kitus. Taip atisiko ir su serbentynais – vyndarių kainų viliotinis užbūrė, bet kai šios nuo litų susmulkėjo iki centų, uogynus pasisodinusieji užarė, tik Adomaičiai plūgo neieškojo. Penketo šeimoje užaugęs dabar garbaus amžiaus Aloyzas žinojo, kaip jo tėvai (tėvas už politiką kalėjo lageryje) dėjo daug pastangų, kad jie visi baigtų aukštuosius mokslus, todėl niekinti paliktąją tėvų žemę nekilo ranka.
„Užderėjo uogos mūsų apsisprendimo metais, - priminė Sigitas, - taip gausiai, o mano dukra su savo pussesere panoro užsidirbti, tad prisiskynę išvažiavome į Utenos turgų. Pardavė tąsyk mergaitės, nepatikėsite, už du litus. Gailėdama suskintų uogų ir mergaičių žlugusių norų žmonos sesuo Lina garų puode išspaudė sulčių. Kai paragavome, kaip toje reklamoje, negalėjome sustoti...“
Patikimiausias - uošvio bankas
Supratę, kad iš dviejų hektarų serbentyno derliaus turint tik puodų daug sulčių nepritekinsi, ėmėsi dairytis lėšų įrangai.
„Dabar, kai prisimenu, koks aš dėkingas dviem bankams, - tikino Sigitas, - kad abu kaip smulkiam, be perspektyvos verslininkui nedavė paskolos. Pasitarėme visi, ir uošvis visas santaupas patikėjo įrangai nusipirkti.“
Pastebėjus, kad garbiaamžiai neretai linkę santaupas laikyti pančiakoje ir žadantys jas palikti tik po savo mirties, 86 metų Aloyzas Adomaitis ramiai ištarė: „Taip senovėje buvo – ūkis buvo perleidžiamas, aš tų laikų mados žmogus, nes graban užgyvento neįsidėsi. Na, bet aš gaspadorius, o žentas – mano samdinys, bet dėl to nesipešame,“ - jau juokais užbaigė.
Vietoj rausvo vandenėlio
Pirmasis sulčių spaudimo cechelis buvo kamaroje, dabar kieme baltuoja konteineris, kuriame stovi du pasterizatoriai, nedidelė vieta produkcijai, nes šioji iškart keliauja užsakovams. Antiseptinėje pakuotėje su čiaupu raudonuoja šviežiai išspaustų serbentų koncentratas, iš jo, atskiedus mažu kiekiu vandens, naudojant vienintelį konservantą – cukrų, kurio dedama dvigubai mažiau nei įprastose sultyse, gaminamas nektaras.
„Kai nutarėme gaminti sultis, norėjome, kad jos iš ekologiškų uogų būtų ir skanios, ir išsaugojusios vitaminus, - pasakojo Sigitas Sinica, - todėl iš karto paprašiau Babtų sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkų konsultacijų, kurie patarė: jei nori gero produkto – užtruksi, jei rausvo vandenėlio – pasigaminsi greitai, bet nerasi kam įsiūlyti.“
Net pusantrų metų ieškojo nusipirkti įrangos, kainavusios daugiau nei 30 tūkstančių, bet ja uogos perdirbamos su minkštimu, serbentų odelė irgi sumalama, sultys gaminamos neaukštoje temperatūroje, tad nežūsta veikliosios medžiagos. Sulčių skonis – kaip ką tik išspaustų, jas gaminant nenaudojama jokių skonio stipriklių ir kvapiklių. Neatskiestų sulčių būtų neįmanoma gerti – vienoje stiklinėje yra 1,5 paros vitamino C norma. Sigitas patvoriuos nubruktus, nuvertintus juoduosius serbentus, kuriuose gausu minėto vitamino ir geležies, vadina lietuviškaisiais granatais. Džiaugiasi, kad Žemės ūkio ministerijos iniciatyva apkeliavo po dvi Panevėžio, Kauno, Klaipėdos mokyklas, siūlydami šio gryno lietuviško vitaminų kupinų sulčių. Iš šeimos ūkio parduodamas ne tik į butelius išpilstytas nektaras, bet ir 3 l talpos tara su sulčių koncentratu, kurį pats pirkėjas gali prasiskiesti.
Užpalėnų gaminamas nektaras, pažymėtas kokybės ženklu, vadinamuoju IKP – išskirtinės kokybės produktas.
Iš pradžių pradėję tiekti į privačias ekologiško maisto krautuvėles, dabar siūlo ir į MAXIMA parduotuvių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose ūkininkų produkcijos kampelius. Nektaras Užpaliuose nesandėliuojamas – atskira partija gaminama pagal užsakymą, todėl visą laiką šviežias.
Avietės - į sultis, šilauogės - į burną
Susirgęs uogininkyste Sigitas Sinica, kaip jis sako, ne žirgliodamas plačiai, bet nuosekliai, pamažu plečia šeimos verslą, tiesiog norėdamas išnaudoti nedidelį 5 hektarų uošvio paveldėtosios žemės plotą. Beveik du hektarus atidavęs serbentams, pusę – avietynui, ketina šių uogakrūmių pasisodinti ir daugiau, nes aviečių nektaras labiausiai patiko jį degustavusiems mokyklų vaikams. Šalia dar raudonuojančių aviečių (uogos renkamos iki šio mėnesio pabaigos) ploto geltonuoja du bičių aviliai. Sigitas pasidžiaugia, kad juos su visomis bitelėmis padovanojęs veikiausiai seniausias seniūnijos žmogus – 95 metų Petras Kiauleikis iš Degesių kaimo. Nors medų kopinėja iš Vilniaus parvažiuojanti žmona Julija, kuriai tų bitelių labiausiai norėjosi, visas prižiūri Sigitas.
„O ten, – mosteli ranka į pievą, - jau pradėsiu ruošti žemę šilauogių sodinukams. Pasisodinau prie pat sodybos, iš uošvių okupavęs daržą, palikęs keliolika arų daržovėms, noriu plėstis šalia avietyno, nes kol kas uogos paklausios, derlios. Perku iš Šilalės uogininko sertifikuotus sodinukus, iš lenkų būtų perpus pigiau, bet ir rizika atsivežti ligų didžiulė. Tiesa, šilauogės kaprizingos: jos mėgsta rūgščią dirvą, tad nepigus jos paruošimas, lieti tinka ežerų, upių vanduo, todėl teks kasti tvenkinį, o prie namų pasodintąsias laisto Šventosios upės vanduo, atkeliaujantis vamzdeliais. Bet po pat namų langais augančių šakelių paskanauti drąsiai atliuoksi kiškiai, tad teks aptverti. Šilauoges irgi skiname rankomis – suvažiuoja trys mudviejų su Julija vaikai, žmonos sesers šeima – kol kas savo rankų užtenka. Parduodame šviežias uogas, gal ir iš jų ką nors dar sugalvosime. Serbentus nuimame su kombainu, kurį nusipirkome kartu su ekologinio serbentyno savininku Rimantu Šapoka. Jis veža mano cecheliui savo uogas perdirbti.“
Beje, tas kombainas – iš anuomečio užpalėnų serbentų auginimo vajaus laikų. Kai nekantrieji uogakrūmius išrovė ir laukus aparė, kantriausieji juo naudojasi ir dabar. Sako, laimė neskubėti. Neskubėti vytis iškart didelio pinigo, kurį it vėjas bemat nupučia įsišaknijantis negeistinas lietuviškas godumas: dabar, dabar, net rytojaus nebelaukiant.