Teko sutikti perdirbėjų ir gamintojų atstovų iš Vokietijos, Olandijos, Anglijos, Škotijos, tačiau negaliu pasakyti, kad Lietuvos ūkininkai buvo dažnai matomi ir greičiausiai dėl to, jog su esamomis problemomis Lietuvos pieno sektoriuje ir jų pačių ūkiuose, ne strategijos ir ilgalaikės tendencijos galvoje.
Klausimas – kaip išgyventi ir sudurti galą su galu, neleidžia pakelti akių nuo šūsnies neapmokėtų sąskaitų ir kasdieninių darbų gausos, kuriuos reikia atlikti pačiam, nes personalas, kuris tuos darbus ūkyje atlikdavo anksčiau, jau seniai atleistas.
Niekas nesiginčija, pasaulinis pieno sektorius vienu metu išgyvena ir iki šiol neregėtą transformaciją, ir vieną giliausių krizių, kuri, panašu, užsitęs ne mažiau kaip dešimtmetį. Bet visos pieno krizės Lietuvos pieno gamintojus dėsningai užpuola mažiausiai apsisaugojusius ar apsaugotus.
Ir, kaip paprastai, tokios nelaimės akivaizdoje galima elgtis įvairiai. Galima daryti tą patį, ką ir darėm, o galima sustoti valandėlei ir pagalvoti, kaip geriau prisitaikyti prie labai sparčiai besikeičiančio pasaulio ir pieno verslo pasaulinių tendencijų.
Esu giliai įsitikinęs, kad darymas to paties, tuo pačiu požiūriu, ta pačia politika mūsų neišgelbės. Kaip pasimokyti iš savo trūkumų ir paversti juos privalumais, kaip prisitaikyti prie dinamiško, globalėjančio ir liberalėjančio pasaulio, kaip padidinti mūsų konkurencingumą?
Tai rimčiausi iššūkiai ne tik Lietuvos pieno gamintojams, bet ir pieno perdirbėjams, taip pat valdžios institucijoms, politikams. Todėl kaip benuspręstumėme, visų pirma verta pakelti akis nuo kasdienės rutinos ir paanalizuoti pasaulį bei mus pačius jame.
Pasaulyje tiek pieno dar niekada nebuvo gaminama
Pradėkime nuo to supratimo, kad pasaulyje tiek pieno, kiek gaminama dabar, dar niekada nebuvo. Kalbame apie 818 mln. tonu per metus. Kita vertus, pasaulis dar niekada nematė tokio žmonių skaičiaus – daugiau nei 7,2 mlrd.
Pieno suvartojimą didina tokios valstybės, kaip Indija ar Kinija, kurios anksčiau jo galėjo suvartoti labai nedaug. Įsivaizduokime, kad vidutinis Lietuvos pilietis per metus suvartoja 33 kg pieno, o Kinijos - 17,8 kg.
Bet turėkime galvoje Kinijos populiaciją. Bendrai per 10 metų pieno suvartojimas vienam žmogui padidėjo 7,8 proc. arba 8 kg per metus. Todėl kalbant apie visą pasaulio pieno sektorių, vertinant populiacijos augimą ir stebint atskirų regionų vartojimo įpročių pokyčius, matome, kad šiandien yra šioks toks pieno perteklius, bet kalbant apie perspektyvą, tikimasi, jog pieno gamyba per 10 metų (iki 2025-ųjų) turėtų išaugti apie 25 proc. iki maždaug 1000 mln. t per metus.
Lietuvai, kaip santykinai didelį pieno sektorių turinčiai valstybei, tai yra gera žinia, tačiau ši žinia tampriai susijusi su kita aiškia tendencija, išsakyta pasaulio pienininkystės kongrese: vystysis tik tų valstybių pieno sektoriai, kurių augimas orientuotas arba į vidaus vartojimo didinimą (Rusija, Indija, Brazilija, Kinija), arba kurių pieno sektoriai bus konkurencingi regiono ir pasauliniu lygiu.
Šiuo požiūriu Lietuvą reikėtų priskirti prie antrosios kategorijos, kadangi tikėtis smarkiai augančio vidaus vartojimo vargu ar būtų galima tikėtis. Nors ir čia galima būtų šį bei tą nuveikti, bet iš esmės Lietuvos pieno sektorius yra orientuotas į eksportą (daugiau nei 60 proc. produkcijos iškeliauja svetur).
Ir čia turime turėti galvoje, kad Lietuva nėra sala vandenyne, todėl norint auginti pieno sektorių, reikia auginti konkurencingą pieno sektorių Europos regiono lygiu.
Ir štai ties šiais uždaviniais yra daugiausia erdvės, ką visa Lietuva turėtų nuveikti. Šiandien visas Lietuvos pieno sektorius funkcionuoja remiamas žemos žaliavos kainos. Deja, net ir tai kartais nepadeda. Palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuvos pieno sektorius, turėdamas 30 proc. žemesnę žaliavos savikainą, nei ES vidurkis, pieno produktus gamina 10 proc. aukštesne savikaina, nei tokios šalys kaip Vokietija ar Prancūzija.
Šis žaliavos kainos skirtumas su kitomis ES valstybėmis galiausiai iššaukia ūkininkų nepasitenkinimą, tuomet atsigręžiama į valstybę, kuri istoriškai tai spręsdavo „pašalpų“ būdu. Tačiau pasaulinė praktika sako, kad pašalpų funkcija yra valstybei remti socialiai remtinas visuomenės dalis ir tai ilgalaike prasme niekada nepasiteisina verslo sektoriuje. Todėl esminis tikslas turėtų būti – padaryti taip, kad Lietuvos kaimas būtų konkurencingas darinys, o ne socialiai remtinų žmonių grupė.
Skaičiai rodo, kad per pastaruosius 4 metus pieno gamintojų subsidijoms valstybė panaudojo apie 100 mln. Eurų, tačiau sektoriaus konkurencingumas dėl ne daug ką tepasikeitė.
Grįžtant prie pasaulinio pienininkystės kongreso minčių ir atkartojant tai, kas matoma šalyse, turinčiose stiprius pieno sektorius, pieno sektoriaus konkurencingumo supratimas apima: konkurencingus pieno ūkius, realią ūkių kooperaciją, konkurencingą pieno perdirbimą ir vertikalią pieno sektoriaus integraciją.
Konkurencingi tik efektyvūs ūkiai
Pradėkime nuo konkurencingų ūkių. Šiandien mes, kaip valstybė, turime situaciją, kai vidutinis pieno ūkio dydis, sudaro vos 5 karves, kai tuo tarpu ES vidurkis apie 50 melžiamų karvių. Šiandien net 93 proc. visų pieno gamintojų sudaro ūkininkai, laikantys iki 10 melžiamų karvių. Smulkiuosiuose ūkiuose pagaminama iki 30 proc. viso pieno. Tai yra ūkiai, kuriuose pieno gamyba prilygsta gyvenimo būdui, o ne verslui.
Bendrai ES priimta pieno ūkius skirstyti į tris kategorijas. Smulkūs namų ūkiai, laikantys 1-9 melžiamas karves. Dažniausiai tai natūriniai ūkiai. Kita kategorija – šeimyniniai ūkiai (10-100 karvių). Dažniausiai tai yra vienos ar kelių šeimų aptarnaujami ūkiai, orientuoti į pajamas, kurių pakaktų pragyventi. Ir paskutinė kategorija – didesnieji ūkiai nuo 100 karvių, orientuoti į verslą, o ne tik pragyvenimą.
Kaip matome 93 proc. Lietuvos pieno ūkių patektų į pirmąją kategoriją, o ES praktika sako, kad apie efektyvumą galima kalbėti tik antroje ir trečioje kategorijose.
Vakarų Europos šalyse pirmosios kategorijos ūkių iš viso beveik nėra. Lenkijoje per 17 metų tokių ūkių sumažėjo 85 proc. Tas pats Estijoje, kiek mažiau Latvijoje. Ir tame nėra nieko blogo. Pas mus vis dar įsišaknijusi samprata, kad kaimas – tai vargas, kurį vargti turi mūsų močiutės, tėvai. Savo ruožtu ES į kaimą žvelgia kaip į strateginį ekonomikos sektorių, kuris turi būti taip pat konkurencingas, kuriame dirbantys žmonės galėtų didžiuotis tuo, ką daro ir gauti pajamas ne prastesnes, nei kituose sektoriuose.
Dažnai girdima nuomonė, kad viso to priežastis yra žemos žemės ūkio produktų (tarp jų ir pieno) kainos, neleidžiančios vystytis verslui.
Manyčiau tai nėra išeitis. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad tokiu būdu mes tiesiog paleistume vėjais mokesčių mokėtojų pinigus, ilguoju laikotarpiu taip ir neišsprendę pieno sektoriaus konkurencingumo problemos. Įsivaizduokime situaciją, kad per vienerius metus parėmę mažųjų pasitraukimą iš gamybos (tarkim 1000 EUR) gautumėm situaciją, kai Lietuvos pieno gamyba staiga sumažėtų 30 proc., smulkieji pieno gamintojai trumpai pasidžiaugtų gautomis išmokomis.
Lietuvos pieno perdirbimo pramonei tai reikštų didelį žaliavos trūkumą, kuris ir šiai dienai sudaro 15 proc. pieno (perdirbėjai importuoja iš Latvijos bei Estijos kasdien po maždaug 1200 t). Tokiu būdu valstybė išleistų apie 50 mln. eurų paramai, o viso pieno sektoriaus vertė valstybei sumažėtų apie 110 mln. eurų per metus (nes valstybė prarastų 30 proc. pieno). Tai reiškia, kad iš tiesų valstybė prarastų iš viso 160 mln. eurų per vienerius metus, atitinkamai išaugtų pieno produktų savikaina ir pieno perdirbimo sektorius būtų dar mažiau konkurencingas.
Tiek ES, tiek mes pasisakome už tikslinę paramą perspektyviems pieno gamybos ūkiams. Tai ūkiai, kurie valdomi 18-50 metų amžiaus ūkininkų ir kurių karvių bandų dydis siekia nuo 50-100 karvių ir daugiau. Nebūtinai jie tokie turi būti jau šiandien, bet parama turėtų būti orientuota į tai.
Kodėl būtent ūkiai nuo 50-100 karvių?
Todėl, kad tada galima šnekėti apie ūkį, kaip apie verslą, kurį galima efektyvinti. Pradedant nuo gyvulių priežiūros (kas lemia pieno kokybę ir produktyvumą, nes šiandien Lietuvoje tai didelė problema), primilžio (turime pasiekti ES vidurkį 7,5 t iš karvės, kai turime 5,6 t iš karvės), melžimo, pieno saugojimo įrangos ir baigiant kooperacija, kaip bendru interesų atstovavimu.
Jeigu būtų būtent tokia paramos strategija, tai žaliavinio pieno kiekis gaminamas konkurencinguose ūkiuose didėtų, prasidėtų perspektyvių smulkiųjų ūkių transformacija į stambesnius ir labiau efektyvius. Viso to pasekoje mes, kaip sektorius, sveiktumėm.
Pakaktų iki 5 kooperatyvų
Kita žinia tiek iš pasaulinio pieno kongreso, tiek iš ES institucijų – norint turėti konkurencingą žemės ūkį, privalu kurti realią ūkių kooperaciją, kuri galėtų duoti pridėtinę ekonominę naudą kiekvienam ūkiui ir sektoriui iš esmės.
Lietuvoje šiuo metu veikia 41 juridinis asmuo, surenkantis pieną ir save identifikuojantis kaip kooperatyvą. Palyginimui Latvijoje veikia 33 kooperatyvai, o Estijoje tik 7 kooperatyvai.
Pas mus tarp 41 juridinio asmens didžiąją dalį sudaro pseudokooperatyvai. Jie konsoliduoja pieną iš mažųjų ūkių, bet gaunamą naudą gauna tik pavieniai asmenys. Savo ruožtu tikras kooperatyvas turėtų atstovauti savo narių interesus ir gautą naudą padalinti tarp visų narių.
Verta pabrėžti, kad tik aktyvus, konkurencingas ūkis gali jungtis į tikrą kooperatyvą ir geriausiai apginti savo interesus, tuo tarpu pseudokooperatyvai neturi nei galimybių, nei sugebėjimų, nei noro ginti savo narių interesų.
Pseudokooperatyvai tik pigiai superka pieną ir tarpusavyje pasidalija visų sukurtą pridėtinę vertę. Dėl šios priežasties smulkieji pieno gamintojai Lietuvoje nuo supirkimo kainos praranda apie 3-6 ct/kg. Visam Lietuvos pieno sektoriui tai reiškia apie 20 mln. eurų per metus ir sudaro beveik metinį valstybės skiriamą subsidijų dydį pieno gamintojams.
Tai nereiškia, kad tokias įmones reikia uždaryti. Jos egzistuoja, nes naudojasi netobulo Kooperacijos įstatymo suteiktomis galimybėmis. Ši situacija natūraliai pasikeistų, pasikeitus pačiai pieno ūkių struktūrai, o iki tol visada bus erdvė atsirasti tarpininkui, kuris bandys rasti sau ekonominę naudą.
Kaip rodo geroji kitų šalių praktika, tam kad ūkiai galėtų tinkamai atstovauti savo interesus, visų pirma jie turi į veiklą žiūrėti kaip į verslą, sukurti didesnę derybinę galią, o tai reiškia, jie turi susijungti į tikruosius kooperatyvus, kurių tokiai šaliai kaip mūsų pakaktų 3-5 kooperatyvų.
Šie kooperatyvai gebėtų kurti pridėtinę vertę, jei jų veiklą apimtų visą pridėtinės vertės grandinę: pieno gamybą savo narių ūkiuose, pieno surinkimą, efektyvią jo logistiką, kooperatyvo narių švietimą, atstovavimą kooperatyvo nariams gaunant geriausias sąlygas ruošiant pašarus, perkant trąšas, parduodant žaliavą perdirbėjams.
Vien tik tokia nedidelė dedamoji, kaip logistika, efektyviau ją organizavus, gali padėti Lietuvos pieno sektoriui sutaupyti daugiau nei 6 mln. eurų (arba 0,005 EUR/kg viso pieno) per metus. Dabar gi Lietuvoje pienas gabenamas neefektyviai, šalies viduje skirtingų pieno perdirbimo įmonių ir kooperatyvų pienvežiai važiuoja didelius atstumus tomis pačiomis kryptimis. Keli stiprūs kooperatyvai šią problemą išspręstų iš esmės.
Strateginis sprendimas – vertikali integracija
Pasaulinis pienininkystės kongresas atskleidė, kad tvarus pieno sektorius yra tas, kuriame sutvarkyta visa vertikalė, pradedant pieno gamyba ir baigiant galutiniu pieno produktu.
Kaip rodo ES patirtis, tvarus pieno sektorius yra tas, kuriame pieno gamintojai už žaliavą gauna pajamas, prilygstančias apie 35 proc. galutinio produkto kainos vertei. Lietuvoje šis rodiklis vidutiniškai siekia 25 proc.
Skirtingai nei ES šalyse, didesnę produkto kainos dalį Lietuvoje pasilieka pieno perdirbėjai ir prekybininkai. Nesigilinkime, kodėl. Tai gali būti salygota oligopolinio mažmeninės prekybos ir perdirbimo rinkos pasidalinimo arba tiesiog pieno perdirbimo neefektyvumo.
Pasaulinė ir Europinė praktika rodo, kad didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra vertikalios integracijos kooperatyvų junginiai („Fonterra“, „Arla Foods“, „Valio“ ir netgi kaimyninės Lenkijos „Mlekovita“, „Piatnica“). Tokios įmonės sukuriamą pridėtinę vertę pasidalina ne keli akcininkai, bet visi kooperatyvo nariai. Taigi, sėkmės raktas yra kooperatyvai, turintys pieno perdirbimo pajėgumus.
Kita tendencija, kuri buvo akcentuota jau minėtame tarptautiniame pienininkystės kongrese – pieno perdirbimo įmonės atnaujina gamybines technologijas ir plečia specializaciją. Pasaulinė paklausa kiekvienais metais reikalauja vis naujų produktų, kurių poreikis anksčiau buvo nedidelis. Šie produktai turi būti konkurencingi kainos ir kokybės atžvilgiu, o tai galima pasiekti tik per naujas technologijas ir gamybos specializaciją bei gerą pardavimo ir marketingo valdymą.
Pieno perdirbėjų specializacija ir masto ekonomika leidžia pagaminti produktus žemesne savikaina. Tas matoma visose produktų grupėse, pradedant paprasčiausiu produktu liesu pienu ar sviestu, ir baigiant sūriais. Europoje jau šiandien veikia šiuolaikinės pieno perdirbimo įmonės, besispecializuojančios atskirų pieno produktų gamyboje.
Tarkime, Vokietijoje yra pieno perdirbimo įmonė, gaminanti 113 tūkst. tonų sviesto per metus. Tokiam kiekiui sviesto pagaminti reikia maždaug du kartus daugiau pieno, nei per metus primelžiama visoje Lietuvoje. Tas pats matoma ir pieno miltų džiovinimo ar sūrių gamybos įmonėse.
Keičiasi ir atskirų pieno produktų poreikis. Pavyzdžiui, pasaulyje didėja poreikis specializuotiems baltymams, gaunamiems iš natūralaus žaliavinio pieno, kurie naudojami kūdikių maistui, sportininkų papildams ar medicinoje. Ir netgi paprastų vartotojų įpročiai jau keičiasi – jie reikalauja kitokių produktų: populiarėja baltymais praturtintų pieno gėrimų vartojimas, produktai su mažesniu laktozės kiekiu, taip pat mažiau cukraus turintys produktai.
Šių pasaulinių tendencijų pritaikymą kasdieniam vartojimui didelę įtaką daro įvairios nevyriausybinės organizacijos. Tačiau vėlgi – kitur, ne pas mus.
Mūsų valstybė galėtų prisidėti prie to, kad pieno produktų vartojimas Lietuvoje taptų intensyvesnis. Galėtume sekti artimų kaimynų estų pavyzdžiu. Estijos pilietis per metus suvartoja vidutiniškai 118 kg pieno ir 21,5 kg sūrio. Savo ruožtu Lietuvos pilietis per metus suvartoja vidutiniškai 33,7 kg pieno ir 18,6 kg sūrio. Iš vienos pusės galėtume pasiskųsti, kad lėtieji estai ir vėl mus aplenkė, kita vertus tai galėtų mums būti sektinu pavyzdžiu. Pasiekus panašius rodiklius kaip estų, Lietuvoje pieno suvartojimas vidaus rinkoje galėtų padidėti apie 330 tūkst. tonų per metus, o tai sudarytų 19 proc. dabar Lietuvoje pagaminamo pieno.
Tokiu būdu padidėtų vidaus rinka, sumažėtų priklausomybė nuo eksporto, valstybė gautų daugiau mokesčių, o pinigai vėliau galėtų būti investuojami į sektoriaus plėtrą, ūkių konkurencingumo didinimą.
Apibendrinant viską, galima išskirti kelis esminius dalykus. Pieno gamybos sektorius pasaulyje stipriai plečiasi, tačiau pieno gamyba toliau augs dėl augsiančio gyventojų skaičiaus ir vartojimo. Antras dalykas – šalys, kurios neturi galimybės didinti vidaus vartojimo, turi fokusuoti dėmesį į konkurencingo ir efektyvaus pieno sektoriaus kūrimą. Trečias dalykas – konkurencingas pieno sektorius prasideda nuo efektyvių ūkių, o tam, kad ūkiai galėtų gerai atstovauti savo interesus, turi būti kuriama reali, į vertikalią integraciją orientuota kooperacija.
Ketvirta – pieno perdirbimas turėtų orientuotis į mastą, specializaciją, efektyvumą, naujas technologijas ir naujų produktų tendencijas.
Penkta – šalies pieno sektoriaus efektyvumas turi būti kuriamas per visą vertikalę: nuo gamybos iki perdirbimo ir pardavimo kanalų. Todėl vertikaliai integruotos kooperacinės bendrovės sudaro viso pasaulio pieno sektoriaus ašį. Tai matosi nuo Vokietijos, JAV, iki Lenkijos, Indijos ar Brazilijos.
Ir galiausiai – valstybinės paramos politika turi būti strategiškai pasverta ir orientuota į ilgalaikius strateginius sprendimus, tikslines programas.
Norėčiau tikėti, kad Lietuvoje dar galime pakeisti įvykių eigą. Remdamiesi šia idėja bei tikėjimu mes ir sukūrėme savo kooperatyvą. Apjungėme ir augome kartu su tais nariais, kuriems minėta idėja buvo priimtina, investavome į logistikos pajėgumus, kokybės kontrolės ir gerinimo sistemas. Galiausiai investavome lėšas į aukštesnės pridėtinės vertės baltymų gamybos pajėgumus, kurie, tikime, leis pagaminti produktus, mažiau jautrius kainų svyravimams ir atitinkančius augantį globalios ekonomikos poreikį.
Džiaugiamės, kad būtent tai atitinka pasaulines pieno sektoriaus tendencijas.
Mes nemanome, kad konfrontacijos didinimas tarp pieno perdirbėjų ir pieno gamintojų, įtraukiant į tą neperspektyvią diskusiją dar ir valstybės institucijas, strateginiu požiūriu yra naudingas.
Atvirkščiai. Mes už tai, kad visos suinteresuotos šalys rastų teisingą, visas puses tenkinantį sprendimą, kuris leistų sukurti konkurencingą pieno sektorių ir raginame apie tai kalbėtis bei daryti veiksmus, pradedant nuo tikslingai veikiančių organizacijų, baigiant tikslinėmis valstybinės investicinėmis programomis ar verslo įmonių grupiniu atstovavimu eksporto veikloje. Artimiausi 10 metų parodys, ar norime gauti žuvį, kurią galėtume suvalgyti, ar norėsime gauti meškerę ir išmokti žvejoti, tokiu būdu turėti žuvies tiek, kiek sugebėsime pagauti.