Mieste gimę, ant asfalto užaugę du jauni panevėžiečiai Vaida ir Arūnas Karveliai juokauja verčiau nesakysiantys, kiek jiems kainavo kaime kuriamas rojus.
Šiaudų namas, didžiulis kupolo formos šiltnamis, užveistas sodas, vynuogynas, žemuogių plantacija, vaikų pasaulį sutalpinanti dengta kupolinė pavėsinė – į visą gyvenimą plyname lauke pora skaičiuoja investavusi iki 3000 Eur.
Miežiškių pačiam pakrašty, plyname lauke išdygusį neįprastos formos apvalų molinuką žaliuojančios pievos stogu vietiniai praminė jurta, o patys šeimininkai sako šitaip reguliuojantys kaime eismą.
„Kas pro šalį važiuoja, visada sulėtina greitį. Prašalaičiai užsuka ir pakalbinti, tik vietiniai vis dar nedrįsta užeiti“, – sako neįprasto namo šeimininkai.
Miežiškiai užbūrė
Su rudeniu kvepiančia aplinka susiejantis molinukas žaliuojančiu stogu iš tolo mojuoja pastogėje iškabintais baltais kaspinais. Linksmai atrodanti dekoracija atsiradusi ne dėl estetikos, bet labai pragmatiškų paskatų.
Vieną savaitgalį atvažiavę šeimininkai suprato, kad jų ekologišką namelį imasi užkariauti kregždės, pastogėje sulipdžiusios net aštuonis lizdelius. Tokiai kaimynystei pora nebūtų prieštaravusi, bet kad paukščiai, pasijutę tikraisiais šeimininkais, puolė Karvelius vyti iš kiemo.
Vaida ir Arūnas ir patys kaip tos kregždutės – darbščiai ir atkakliai dviese lipdo savąjį molinuką, vis pasvajodami jau ir apie antrąjį, dar erdvesnį, ekologišką šeimos lizdą. Abu tikriausi miestiečiai sako savo pašaukimą atradę kaime, o Miežiškius Vaida prisišaukusi burtais.
Darbo reikalais į Anykščius, Uteną važinėdavusi moteris, sukdama pro Miežiškius, jausdavosi taip, tarsi su kaimo riba baigtųsi jos namai, toliau – svetimos teritorijos. Aptikę parduodamą ne paties patogiausio planavimo, ilgą ir siaurą 45 arų sklypą pačiame gyvenvietės pakrašty, plyname lauke, čiupo ilgai negalvoję.
„Man, mieste gimusiai ir užaugusiai, ilgai kaimas asocijavosi su skurdu, vargu. O čia atvažiavusi radau tokį dvasingą pasaulį: Angelų slėnį paupy, draugiškus žmones, aktyvią, labai kūrybingą bendruomenę, o kiek dar čia švenčių vyksta“, – susižavėjusi pasakoja V. Karvelienė.
Vos per porą metų plyname lauke pora sukūrė savąją ramybės oazę. Ir nesvarbu, kad kol kas čia dar pats įkurtuvių įkarštis, Vaidą, Arūną bei tris žavias, mielas jų atžalėles – 12-metę Rusnę, 3,5 metukų Adelę ir 2-ejų Radvilę ši vieta traukianti tarsi magnetas.
„Baisiai nori žmona į tuos Miežiškius, nors čia vargo vakarienė – nei patogumų, nei karšto vandens. Vadinasi, kažkas čia yra, jei taip traukia“, – svarsto A. Karvelis.
Kompiuterį iškeičia į molį
Namus kaime panorusi turėti miestiečių šeima neslepia negalėjusi sau leisti išlaidauti – naują gyvenimą ėmėsi kurti be paskolų. Linksmai nusiteikusi pora juokauja pusantro aukšto namelį lipdžiusi apvalų, kad uošvei kampo neliktų. Arūnas dar priduria, kad ir iš tinginystės. Jų 30 kv. m namuko sienų perimetras 23 metrai. Stačiakampiam namui būtų reikėję apie 30 proc. daugiau sienų.
„Statant šiaudų namą sunkiausia dalis – sienų tinkavimas. Mažiau sienų – mažiau sunkaus darbo“, – išduoda A. Karvelis. Be to, anot šeimininko, jam, informacinių technologijų specialistui, surentusiam dar tik pirmąjį savo būstą, išeiti tinkavimo pradžiamoksliui apvalios sienos buvo pačios tinkamiausios – nieko nenutiks, jei tokia nebus idealiai lygi. Kita vertus, iškilimai ir įdubimai joje dargi atrodo įdomiau, interjerui suteikia originalumo.
Namuko pamatas Arūnui kainavo vos apie 300 Eur, nors už tokį darbą įprasta būtų pakloti bent triskart daugiau. A. Karveliui sutaupyti pavyko, mat užuot kasęs įprastas 2 metrų gylio tranšėjas, pamatą įgilino vos per kastuvą. Sužinoję bičiuliai puolė gąsdinti, esą namuko svoris tokį pagrindą sulaužys, o šeimininkas atsikerta, kad visų bėdų esmė tėra baimė.
„Kai nebijai, tai nieko ir nenutinka“, – įsitikinęs vyras.
Visgi panevėžietį griebtis naujovių paakina ne akla drąsa, o patyrusių meistrų patirtis. Anot jo, Lietuvoje stovi jau ne viena dešimtis apvalių namukų iš šiaudų ir molio. Ne prie vieno jų statybų rankas yra pridėjęs ir pats Arūnas.
Jokių meistrystės kursų nelankęs panevėžietis žino, kad geriausia mokytoja yra patirtis. Molinukų statytojai yra tarsi savotiška bendruomenė, kur net nepažįstami žmonės lyg artimiausi giminės lekia vieni kitiems į pagalbą. Tokios talkos, suvienijančios molinukų gerbėjus iš atskirų Lietuvos kampelių, virte verda aplink Vilnių, Kauną, dar Molėtus.
Socialiniuose tinkluose kažkam pasiskelbus, kad kviečia į talką molinio namelio pamatams pakloti, A. Karvelis nukūrė padėti, o drauge ir pasimokyti. Kitąkart Arūnas lėkė padėti lipdyti sienų. Taip tai viename, tai kitame Lietuvos krašte padėjęs žmonėms susiręsti namus iš šiaudų ir molio, panevėžietis įgijo įgūdžių ir dabar pats gali patarti kitiems.
„Aukojau talkose savaitgalius, padėdavau be atlygio, bet užtat kiek daug išmokau“, – džiaugiasi Arūnas.
Per dieną dvi malkos
Pažįstami, išgirdę A. Karvelį renčiant namą iš šiaudų ir molio, puldavo patarti: statyk normalų. Bet padirbėjęs talkose Arūnas sako supratęs: būtent toks būstas ir yra pats normaliausias.
Tokie namai yra tvirti, šilti, visiškai natūralūs, atsparūs pelėsiui, patys susireguliuoja drėgmės kiekį, dėl to mikroklimatas visada lieka palankus sveikatai.
Karvelių molinuko sienos suręstos iš supresuotų stačiakampių šiaudų spudulų, prilaikomų vielų ir aptinkuotų iš vidaus 5–10, o iš išorės – 3–5 cm storio molio sluoksniu.
Iš viso sienos storis siekia apie 60 cm. Nors tradicinių mūrų šeimininkai gal šypteltų į ūsą, esą tokį namą stipresnis vėjas ir nupūstų, A. Karvelis ramus.
Anot jo, nežinia, legenda ar tikras įvykis, kad Rusijoje tokią sieną išbandė net kalašnikovo automato šūviais ir kulkos jos neįveikė. Arūno teigimu, ne veltui tokius šiaudinius molinukus vertina dėl kokybės itin priekabūs vokiečiai.
Molinuko vidury stūksanti paties A. Karvelio sumūryta raudonų plytų krosnis – šeimos numylėtinė. Ji, kaip ir bet kuris kitas šių namų daiktas, turi savo istoriją.
„Bandymai parodė, kad tokie namai nedegūs. Moliu aptinkuotas šiaudų spudulas, atvira liepsna pakaitintas 90 minučių, neužsidegė“, – „Sekundei“ pasakojo A. Karvelis.
Šeima džiaugiasi molinuke vasarą nesukaistanti, o žiemą nesušąlanti.
Kartą žiemą per pačius šalčius, termometro stulpeliui nukritus žemiau 20 laipsnių, Vaida pamiršo uždaryti langą.
Atvažiavus po savaitės viduje buvo šalčiau nei lauke. Bet pakūrus krosnį pakako vieną dieną molinuką pakaitinti ir kelias dienas šeima malkas galėjo pamiršti. Antrą kartą užkūrė tik po poros dienų.
„Šiaudų sienos neperšąla, iš lauko šaltis neateina. Mūriniame name du glėbius per dieną sukūrena, moliniame – dvi malkas“, – juokiasi praktiškasis Arūnas.
Molinuko vidury stūksanti raudonų plytų krosnis – šeimos numylėtinė. Ji, kaip ir bet kuris kitas šių namų daiktas, turi savo istoriją. Raudonas plytas A. Karvelis parsivežęs net iš Rygos – griaunamo berods XIX a. pastato statybinis laužas buvo atiduodamas pusvelčiui.
Plytas Arūnui teko šlifuoti, lyginti. Būdamas savamoksliu mūrininku, pats ėmė į rankas mentę, vadinamąją kelnę, klojo plytą prie plytos, mūrijo kaminą. O baigęs, kad plytos nedulkėtų, ištepė jas sėmenų aliejumi.
Pankiškas stogas
Pora juokauja, kad turbūt ne vienas, pamatęs jų apželdintą stogą, mintyse paskaičiuoja tokį dar nedažną grožį nepigiai kainuojant.
Arūnas tvirtina jį atsiėjus lygiai tris dienas darbo. Jauni tėveliai prisipažįsta negalėję sau leisti išlaidauti.
O ir nematė reikalo mokėti už darbą, ne tik malonumą patiems teikiantį, bet ir abu uždegantį viena idėja. Originalus stogas suręstas, anot A. Karvelio, iš to, kas po ranka pakliuvo, – kelių sluoksnių naudotų reklaminių tentų, polietileno plėvelės, išpjautų senų padangų, sulaikančių žemę ant stogo šlaito.
Kai konstrukcija buvo užbaigta, Karveliai kieme užaugintų šilokų kilimą savo rankomis perkėlė ant stogo. Vaida svajojo apie įvairiaspalviais – oranžiniais, vyšniniais, geltonais žiedais apsipylusį stogą. Tačiau šilokai neatlaikė pirmosios žiemos išbandymo. Teko prašyti kaimyno suarti pievą sodinti daržui ir vietoj iššalusio kilimo kloti 5–10 cm velėną.
Arūnas jau žino praleidęs vieną gudrybę – po velėnos apačia reikėjo patiesti senų kilimų drėgmei palaikyti. „Visada yra galimybė rinktis – investuoti į brangią įrangą ir medžiagas arba šiek tiek pasukti galvą, įdėti darbo ir tą patį gauti pigiai“, – patyrė A. Karvelis.
Pora juokauja, kad namukas išėjo kaip ir jie patys – ne toks kaip visi. „Atvažiavęs uošvis pakraipė galvą, kad pievą ant stogo jau reikia pjauti. O kam pjauti? Namukas tiesiog pankiškai atrodo, su peizažu susilieja tarsi čia visada buvęs“, – šmaikštauja Vaida.
Pora nenustoja eksperimentuoti su stogu. V. Karvelienė rengiasi pievą virš galvos paįvairinti čiobreliais, smilgomis ir net žemuogių plantacija.
Klausantis jaunos poros atrodo, tarsi gyventų paraleliniame pasaulyje, kuriame neegzistuoja pinigai. Jų valiuta – pagalba viens kitam.
Nors mieste likusiame bute, kaip ir kiti, turi kompiuterį, naudojasi mobiliaisiais telefonais ir kitais civilizacijos patogumais, kaime viso to Karveliams nereikia.
„Kažkada pradėjom guostis, kaip gerai būtų, jei tie atlyginimai būtų nors kiek didesni. Bet paskui susizgribom, kad esam be galo turtingi ne šlamančiaisiais. Turime šeimą, draugų. Vieni padovanojo kalninių pušaičių, kiti atidavė plytelių.
Daiktai pas mus ateina ne per pinigus. Gal dėl to, kad ir pats Arūnas nesavanaudiškai, ne už pinigus, po darbo vakarais važiuoja ir iki išnaktų padeda irgi šiaudų namą statančiam draugui.
Pasaulis sukasi ratu: kiek davei kitiems, tiek turėsi pats“, – svarsto Vaida.
Gyvenimas be taisyklių
V. Karvelienė savo molinuke Miežiškių pakrašty jaučiasi kaip rojuje: ryte stryktelėjusi iš lovos bėga į kiemą ir lauko duše lenda po šalto vandens srove, basomis perėjusi žole jaučia, kaip po kūną pasklinda energija.
„Gal žemės trauka yra prigimtinė?“ – svarsto Vaida.
Kol molinuke dar nebuvo baldų, net mažyles mama migdė ant išrikiuotų presuotų šiaudų spudulų. Nors mieste likusiame bute, kaip ir kiti, turi kompiuterį, naudojasi mobiliaisiais telefonais ir kitais civilizacijos patogumais, kaime viso to Karveliams nereikia. Vaida sako vyro prašiusi molio namelyje net kištukinių lizdų montuoti kiek įmanoma mažiau.
Anot jos, troškimas nuo asfalto sugrįžti prie žemės atėjęs gimus pirmagimei Rusnei. Ieškodami, kaip dukrelę apginti nuo besikabinančios astmos, tėvai susidomėjo bioenergetika.
„Atėjo suvokimas, kad norime savo vaikams duoti natūralų produktą – pačių užaugintą, ne pirktą, obuolį, uogą. Būdami gryni miestiečiai susidomėjome gamtine žemdirbyste, net artimųjų akimis atrodėme keistuoliai. Bet mes jau tokie – laužantys stereotipus“, – pasakoja V. Karvelienė.
Ji sutinka, jog ne vienam toks jaunos šeimos gyvenimas atrodo neįprastas, o jie patys – keistuoliai. Neretam sunku patikėti, kad tai, ką ši jau 21-erius metus kartu žengianti pora daro, yra jos pasirinkimas, bet ne likimo primesta prievolė.
Vaida juokauja, kad 18-mečiai – ji, bėgikė, ir jis, disko metikas, – susitikę Panevėžio lengvosios atletikos manieže, buvo dar visai „normalūs“, bet pajuto, kad laimingas gyvenimas yra tas, kurį susikuria patys, o ne atkartoja kitų.
O prieš ketverius metus abu dar nusprendė ir visiškai atsisakyti alkoholio. „Kol statėmės namelį, kiek talkų yra buvę, bet alkoholio – nė karto. Gal dėl to čia energetika tokia gera? Kiti pakraipę galvą nusprendžia, kad turbūt mums sveikata neleidžia gerti, o mus tik juokas ima“, – pasakojo moteris.
Viskas dėl žmonos
Vos prieš porą metų Miežiškiuose namus pradėjusios kurti poros kiemas jau kvepia vaistingaisiais žolynais. Veši mėtos, anyžiniai lafantai, raudonėliai, šalavijai, kiemo pakrašty – lietuvių veltui pamirštas ir piktžole laikomas gaurometis, kurio arbata tonizuoja ne prasčiau nei kava.
Mergytės iš daržo parbėga pilnomis rieškutėmis saldžių žemuogių. Jų plantaciją Vaida užaugino iš sėklyčių – buto mieste visos palangės buvo nustatytos loveliais su dygstančiais daigeliais.
Kiemo gale ant ištemptų tinklų vyniojasi įvairiausių veislių geltonos, mėlynos, raudonos vynuogės, pūpso valgomųjų sausmedžių pusrutuliai, brandinantys mėlynes primenančias uogas.
Dabar A. Karvelis dega idėja šeimai sulipdyti dar vieną, jau didesnį, molinį namą. Išduoda svarstantis, gal antrąjį būstą uždengti kupolo formos stogu. Girdėjęs, kad toks būdas dar taupesnis.
„Čia viskas dėl žmonos, dukros juk užaugs ir išeis“, – ant rankų laikydamas dukrytę švelniai į žmoną žvelgia Arūnas.
Daugiau skaitykite - naujienos.lt.