Dar ne taip seniai perdirbėjus šimtais tonų pieno aprūpindavęs Kauno rajono Veiverių seniūnijos ūkininkas prieš keletą metų nutraukė visas sutartis ir pieno produktų gamybos ėmėsi savo ūkyje su žmona Lina. Ūkininko smalsumą sužadinę nedideli pieno produktų gamybos cechai suteikė drąsos ir leido pačiam išmėginti daug žadančią veiklą.
Pieno gaminiai amžiaus netrumpina
„Be jokios baimės kibome į pieno produktų gamybą: nebuvo kitos išeities, antraip laukė bankrotas. Pieno supirkimo kainos buvo taip nusivažiavusios, kad ši veikla nebeatsipirko, ekstremalios aplinkybės reikalavo pokyčių“, – šeimos ūkio pradžią „Veidui“ pasakojo vieni sėkmingiausiai besiverčiančių Prienų rajono ūkininkų.
Aplinkybės imtis pieno verslo, jų vertinimu, prieš septynerius metus buvo kur kas palankesnės: tuomet spauda dar nemirgėjo nuo antraščių apie tariamą pieno žalą žmogaus organizmui. „Dabar jų – pilnas internetas. Sakau, kad gimė naujas kryptis: skaitau ir kvailėju“, – komentuodamas visai neseną istoriją, kai mama ūkininkų turgelyje atsisakė sūnui nupirkti pieno, motyvuodama tuo, kad jis jau esą didelis, piktinasi ūkininkas.
Pasklidus kalboms, kad dalis gyventojų netoleruoja piene esančios laktozės, prekybininkai ėmė vežtis lenkišką pieną, daug ilgesnio galiojimo, brangesnį ir be laktozės. „Po 90 ir daugiau metų mūsų protėviai pragyveno kaime vartodami pieno gaminius, o dabar žala išlindo“, – smulkiesiems pieno ūkiams kenkiančia politika piktinasi J.Pažėra.
Nuo pat Atgimimo miestiečiams natūralaus pieno varškės sūrius, raugintos grietinės ir saldžios grietinėlės sviestą tiekiantis ūkininkas apgailestauja, kad toks pieno puolimas daro neatitaisomą žalą visam sektoriui: „Parodykite man nors vieną sūnų, kuris žada iš savo tėvo perimti pienininkystės ūkį. Daugelis suka grūdininkystės ar gyvulininkystės kryptimi, o kas laukia pienininkų?“ – ramiai apie besiklostančią situaciją kalbėti negali sūrininkas.
„Mūsų kūryba pasiteisino, tik mes, kaip ir daugelis mūsų kartos ūkininkų, labai sunkiu laikotarpiu ūkį kūrėme: viena santvarka griuvo, kita kūrėsi. Tačiau visais laikais iš kaimo ėjo lietuvio dvasios stiprybė. Ne veltui atėję okupantai pirmiausia į Sibirą trėmė stambių ūkių savininkus“, – prisimena J.Pažėra.
Sūriai nusisekė ne iš karto
Pušimis apsodintos Pažėrų sodybos su iš tolo matomais baltos fermos raudonais stogais su niekuo nesupainiosi, o jei netyčia ne tuo keliuku nusuktum, draugiški kaimynai netruks parodyti, kur gimsta pieno gaminiai.
Visi J.Pažėros šeimos ūkyje pagaminti produktai – natūralūs, tokie, kokius šiose vietovėse buvo įprasta gaminti prieš šimtą ir daugiau metų, nenaudojant jokio dirbtinio raugo. Gamyba vyksta kasdien, nes, kaip juokauja ūkininkas, karvės dirba be laisvadienių – jas melžti tenka atitinkamai. Šeši samdyti darbininkai ūkyje pluša dviem pamainomis, o produkcija į mobiliuosius turgelius vežama dukart per dieną: pamėginę ja prekiauti nustebo, kad ji graibstyte graibstoma.
Miestiečiams reikalingi natūralūs pieno produktai: atsivežtus sūrius, sviestą, grietinę ir pieną pavyksta parduoti vos per kelias valandas, todėl kursuoti šiuo maršrutu tenka dukart per dieną.
Paprašyti prisiminti, ar sunki buvo pienininkystės pradžia, pašnekovai prisipažįsta: pagaminti kokybiškus sūrius ir varškę pavyko ne iš karto, bet jie ir nesitikėjo per naktį verslo įsukti.
„Žmona gaminti fermentinius sūrius mokėsi Varėnoje, sūrių namuose, vėliau ėmė galvoti apie jų brandinimą. Šiandien jai tenka labiau technologinė gamybos pusė, o man – realizacijos“, – „Veidui“ pasakoja J.Pažėra, pridurdamas, kad pažįsta ir tikslinę savo auditoriją. – Iš pradžių mūsų klientai buvo vyresni, nepasiturintys žmonės, ilgainiui ėmė daugėti ir jaunimo. Dabar kai kurie ir į namus atvažiuoja gaminių įsigyti.“
Ūkio produkcija išperkama Lietuvoje. „Kur ten su tokiomis apimtimis į eksportus eisi“, – mosteli iš pirmo žvilgsnio į jūrų kapitoną panašus sūrininkas.
Jis žino, kad jų ūkyje pagaminti produktai itin vertinami ir emigracijoje: noriai perkami džiovinti sūriai, sviestas. Nors produkcija trumpo galiojimo, pasiekti tėvynainius spėja, nes yra labai laukiama.
Pienininkystės ūkiai – nežinios ūkuose
Daugelyje Europos šalių pienininkystė – iš kartos į kartą perduodamas verslas, tai galbūt ir Lietuvoje ilgainiui ši tradicija įleis šaknis? „Mūsų ūkio vairą turėtų perimti sūnus, juolab kad marti – veterinarijos specialistė“, – viliasi J.Pažėra, tačiau neslepia, kad pienininkystė palengva „emigruoja“ iš Lietuvos.
„Bijau, kad karvių augintojų šalyje vis mažiau turėsime: jaunų ūkininkų šis kelias nebevilioja, per daug vargo. Jaunimas mieliau suka mėsinės gyvulininkystės kryptimi. Tai patvirtina ir statistika: per pastaruosius du dešimtmečius pieno gamintojų šalyje sumažėjo katastrofiškai, o pieno perdirbimo sektoriuje neatsirado nė vieno naujo dalyvio, taigi perspektyvos miglotos. Bet jei kalbama apie pieno gamybos ir perdirbimo verslus, vilties yra“, – vertina J.Pažėra.
70 melžiamų karvių savo ūkyje prižiūrintis pašnekovas atskleidžia, kad gyvulius augina su meile, tausoja ir nepersistengia su jų primilžiu, antraip jie būtų tinkami tik mėsos pramonei. „Naudingiau primelžti iš vieno gyvulio 6 tūkst. litrų ir mažiau, bet neturėti problemų nei dėl jo sveikatos, nei dėl pieno skonio“, – svarsto J.Pažėra.
Ūkininkas pastebi, kad per pastarąjį dešimtmetį ir Lietuvos vartotojai suprato, kokį kelią tenka įveikti kaime gaminamai produkcijai. Žinoma, tokio kaip Prancūzijoje kaimiškos produkcijos pripažinimo ir didžiavimosi ja mūsų šalyje dar nėra, bet miestas vis labiau gręžiasi į kaimą.
Gyvenimo kaime neatsižada
„Mūsų ūkininkams, palyginti su prancūzais, dar trūksta pasitikėjimo savimi ir stabilumo. Dėl menkiausios nesėkmės jie nuleidžia nosį. Aš manau, kad ūkininkas turėtų būti kaip senas užgrūdintas žirgas, kuris nesidrasko įkinkytas į plūgą, neskuba ir išlaukia savo sėkmės valandos“, – svarsto pienininkystės ūkį tik savo lėšomis kūręs sūrininkas.
Daugiau nei prieš tris dešimtis metų mieste butą pardavęs ir į tėvoniją išsikėlęs J.Pažėra sako šio žingsnio niekad nesigailėjęs. Skolintis iš banko, kol pastatys ant kojų savo ūkį, jis nesiryžo dėl prastų kreditavimo sąlygų. „Sukrapštėme paskutinius pinigus, nusipirkome pieno separatorių, o visą kitą įrangą pasigaminome patys, dalį perpirkome iš bankrutuojančių įmonių“, – apie būdą sutaupyti pasakoja J.Pažėra.
Ūkio šeimininką už romų būdą girianti jo sutuoktinė, su kuria likimas suvedė dar mokyklos suole, neslepia, jog daug kas įsivaizduoja, kad pieno ūkyje dirba tik samdyti darbininkai, o šeimininkai nuolat atostogų režimu gyvena, bet taip nėra – čia daug juodo ir sunkaus darbo. Kaitrią dieną įsitaisiusi obels pavėsyje Lina siuva sūrmaišius (pieno ūkyje jie sunkiai pamainomi), sakydama, kad tai tik valandėlei toks poilsis išpuolė. Vėliau ji ims švarinimosi darbų, naikins gyvulių fermas atakuojančias muses.
Darbščiai ir bendro tikslo siekiančiai porai ūkininkavimas – visas jų gyvenimas, todėl net ir savaitei kitai išvykę aplankyti Prancūzijoje gyvenančios dukters šeimos nuolat galvoja apie savo ūkį.
Pieno ūkis – be tęstinumo tradicijos
Paklausti, kaip šeimos ūkyje pagamintą produkciją vertina Lietuvoje viešintys užsieniečiai, sutuoktiniai džiūgauja, kad lietuviškų sūrių degustacijos trunka kone visą vakarą. Iš šviežio pieno pagaminti sūriai – natūraliai rauginti, šildyti, varškė, mediniu šaukštu sukrėsta į drobinį sūrmaišį, suslėgta ir ragautojams šviežutėlė siūloma, abejingų nepalieka. Sūrininkai sako, kad Prancūzijoje jų sūriai kainuotų dešimteriopai brangiau nei Lietuvoje, bet jie per daug nenori. Abu sutaria – svarbu, kad būtų iš ko prisidurti prie kuklios pensijos.
Apie tai, kaip pienininkystės ūkis atrodys ateityje, pašnekovai per daug svarstyti nelinkę: gali būti, kad jų sūnui tokia našta pasirodys per sunki, jo šeima į tą „košę“ lįsti nelinkusi, tai tęstinumo gali ir nebūti.
Prisikalbinti žmonių, norinčių dirbti pieno
ūkyje, sūrininkų teigimu, taip pat vis didesnis iššūkis. Dar prieš porą dešimtmečių norinčiųjų dirbti galėjai rasti tiek mieste, tiek kaime, o dabar visi bedarbiai tikisi pašalpų.
J.Pažėra pasakoja ilgai kalbinęs prie Kauno arkikatedros elgetaujantį keturiasdešimtmetį vyrą pas jį dirbti, žadėdamas būstą, aprangą, maitinimą, atlyginimą, tačiau šiam elgetauti klūpint atrodė patraukliau, nei būti „pririštam“ prie melžiamų karvių.
Sunkiai ūkyje sekėsi ir iš emigracijos Didžiojoje Britanijoje grįžusioms moterims: nenorėjo jos nusikirpti priaugintų nagų, o ir rytinio darbo valandos atrodė pernelyg varginančios. „6 val. ryto pieno ūkyje jau vėlyvas metas“, – sako „Veidui“ kasdien daugybę darbų ūkyje rikiuojanti K.Pažėrienė.
Vis dėlto sūrininkai sutaria, kad visos kliūtys įveikiamos, o kai turi nuosavą verslą, natūralu, kad jų vis randasi. Tačiau viską atperka grįžtamasis ryšys su pirkėjais ir pagyros džiovintiems bei šviežios varškės sūriams.
Galima sakyti, kad tokių ūkininkų kaip Pažėrų pastangomis Lietuvoje buvo atverstas naujas pienininkystės puslapis. Šie žmonės ūkius kūrė savo rankomis, nelaukdami valstybės paramos ar pašalpos, „užsiaugino“ kaimiškos produkcijos mėgėjų, kurie priprato kaimiškų gaminių ieškoti mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose.
J.Pažėra dar mena, kaip veiklos pradžioje nesėkmingai mynė Kauno turgaviečių slenksčius, tačiau įsileisti jo produkcijos į prekyvietes nenorėta. Laimei, išsigelbėjimu ūkininkams tapo tuo metu prekybos vietą pasiūlę didieji prekybos centrai. Jų aikštelėse už simbolinį mokestį įsikūrę smulkieji kaimo prekeiviai rado prieglobstį ir galimybę pasiekti savo pirkėją.
Šiandien tai jau istorija, o jaunajai kartai – pamoka, kaip nepasiduoti girdint „ne“. „Sėkmė slypi už artimiausių durų, tačiau ar praversite jas, ar pasiduosite po pirmų mėginimų, priklausys tik nuo jūsų“, – šypteli trečią dešimtmetį atsiperkančiu pieno ūkiu besiverčiantis J.Pažėra.
www.veidas.lt taip pat skaitykite: