100 ha nuosavos žemės, 80-ies galvų mėsinių aubrakų banda, namai jaukiame Skaudvilės miestelyje, nuo kurių vos už kelių šimtų metrų – šeimos nariams darbo vietas sukūrusi nuosava ekologinės gamybos skerdykla (tokios aukštos „prabos“ skerdyklų šalyje vos vienetai), sėkmingai nusitiestas kelias nuo ūkio iki galutinio vartotojo ir... senelių džiaugsmui augantis bei jų darbštumo pavyzdį nuolat matantis vaikaitis. Tad tikėtina, jog šis ūkis turės ir tęstinumą.
Tačiau patys beveik vienmečio su šiemet veiklos 20-metį mininčios Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija (LMGAGA) ūkio šeimininkai teigia, jog tai, kas sukurta, visada reikalavo ir tebereikalauja ne tik daug sunkaus darbo, bet ir drąsos netylėti regint, kad valstybės lozungai ima skirtis nuo jos veiksmų.
Nebijojo naujų iššūkių
Stanislava ir Bronius Pratašiai pasakoja, kad nuosavybės teisę į tarpukariu Stanislavos senelių valdytus 47 ha atkūrė 1992-aisiais. Tuo metu į Valstiečio ūkio įstatymu naujakuriams teiktų lengvatų „traukinį“, deja, jau buvo pavėluota. Tad paveldėtoje valdoje teko kurtis praktiškai nuo nulio.
„Kaip ir daugelis tuo metu, ėmėmės visko: laikėme melžiamas karves, kiaules, sėjome javus. Buvome įsigiję ir kombainą. Bet mūsų žemė kalvota, nederlinga. Tiesą sakant, iki šiol stebina, kad vienu metu valda oficialiai buvo priskirta prie mažiau palankių ūkininkauti vietovių, bet vėliau iš šio žemėlapio išbraukta. Deja, Lietuvoje dažnai priimami tokie sprendimai, kad tik žemdirbiams nebūtų per gerai. Nors patys dirbdami per kelerius metus akivaizdžiausiai įsitikinome, kad gero javų derliaus mūsų sąlygomis gauti neįmanoma, - kalba Stanislava, neslėpdama, kad ją iki šiol stebina ir matininkų darbo kokybė. - Esame žemės pirkę tik iš aplinkinių kaimynų. Taigi atrodytų, kad su galva matuojant visas sklypas turėtų būti viename „gabale“. Bet matininkas sugebėjo jame „saliamoniškai“ įbraižyti pasagos formos sklypą, kuris yra kito žmogaus. Taigi jei šis kaimynas tų „pasaginių“ 4 ha mums neišnuomotų, dalį savo žemės pasiektume tik nuo kelio, į kurį atsiremia atviroji „pasagos“ dalis. Žmogus tokiu maršrutu vaikščioti gal ir gali, bet kaskart ginti galvijus būtų ir sunku, ir pavojinga“, - neabejodama kalba pašnekovė.
Kelerius metus negavę norimo javų derliaus, Pratašiai rankų nenuleido ir ėmėsi papildomo verslo: ūkio teritorijoje įsirengė gyvulių skerdyklą ir nedidelį mėsos perdirbimo cechelį, nusipirko rūkyklą, vakuuminį kimštuvą. Pagamintą produkciją tiekė į parduotuves, pardavinėjo turgavietėse. „Tuo metu valstybės kontroliuojančiųjų institucijų reikalavimų skerdykloms nėra nė ko lyginti su dabartiniais – anuomet formalumai buvo nepalyginti paprastesni“, - pastebi bendrosios praktikos slaugytojos išsilavinimą turinti moteris, profesionalo akimi vertinanti higienos ir sanitarijos dalykus.
Niekada, žmogau, nesakyk niekada!
Bet laikas ėjo, įvairūs reikalavimai griežtėjo ir skerdyklai reikėjo arba naujų investicijų, arba jos atsisakyti. „Tiesą sakant, buvome ir pavargę, nes samdyti darbininkų neturėjome iš ko, o viską aprėpti pačių rankomis darėsi nepaprastai sunku. Pamenu, tuo metu pati sau griežtai nukirtau: „Ko jau ko, bet skerdyklos gyvenime daugiau tikrai neturėsime“, - šiandien su šypsena prisimena S. Pratašienė, kartu pridurdama, kaip pati sako, sau mintyse nuolat kartojamą sparnuotą frazę: „Niekada, žmogau, nesakyk niekada“.
Kalbėdami apie savo posūkį į mėsinę galvijininkystę, S. ir B. Pratašiai prisipažįsta niekada nebijoję naujų iššūkių – vienu metu jie yra bandę auginti net stručius. Tad nestebina, jog Stanislavą rimtai suintrigavo 1997 m. laikraštyje aptikta tuo metu dar Gyvulininkystės instituto zootechniko Andriaus Turskio (šiuo metu A. Turskis - Dotnuvos eksperimentinio ūkio vadovas) nuotrauka, kurioje jis nufotografuotas šalia nematytos veislės buliuko.
„Pasidomėjau, kad tai esą kažkokie ypatingi, labai gerai augantys galvijai. Pavyko gauti ir daugiau literatūros apie mėsinių galvijų veisles, jų ypatybes. Sužinojau, kad mėsiniai galvijai nereiklūs pašarui, auginimo sąlygoms. Žodžiu, kaip tik tai, kas tiktų Skaudvilės apylinkių kalvoms. Iš pat pradžių nusižiūrėjome aubrakus, nes šios veislės galvijai gerai auga ir be kombinuotųjų pašarų. Ir tai tikra tiesa – užtenka bent kiek geresnės žolės ir jie akyse atsigauna“, - džiaugiasi S. Pratašienė.
Aplinkybės kaip tik sutapo taip, kad 1998 m. valstybė pradėjo teikti paramą mėsiniams galvijams įsigyti. Ir Pratašiai buvo vieni pirmųjų, kurie išvažiavo į Vokietiją pirkti Lietuvoje neregėtos veislės telyčių. Už kiekvieną jų paklojo po 7 tūkst. Lt, o pusę šios sumos tuomet padengė Žemės ūkio ministerija. Ir tai buvo visa pagalba. Dvejus metus praktiškai negaunant jokių pajamų, jokių tiesioginių išmokų gyvulius reikėjo auginti, šerti, šienauti ganyklas, ruošti pašarus. „Tuo metu net 1 Lt kainavęs autobuso bilietas buvo pinigai. Tad dalį kelio iki ūkio tekdavo įveikti pėsčiomis. Jei ne po kurio laiko pradėtos mokėti 810 Lt dydžio išmokos už karves žindenes, mūsų ūkininkavimas būtų pasibaigęs liūdnai“, - konstatuoja pašnekovai.
Dokumentų analizė – neatsiejama ūkininkavimo dalis
„Buvome vieni pirmųjų, įstojusių į Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociaciją. Pradėjome konsultuotis su mėsinės galvijininkystės Lietuvoje iniciatoriumi profesoriumi Česlovu Jukna, susipažinome su grupele pirmųjų augintojų – Juozu Bekampiu, Feliksu Vaiteliu, Romualdu Naujoku“, - prisimena šiuo metu per 200 narių vienijančios asociacijos valdybos narė S. Pratašienė.
S. ir B. Pratašiai iš Vokietijos įsivežė 10 aubrakų veislės telyčių ir vieną tos pačios veislės bulių, nes, prisipažįsta, vienu kartu įpirkti didesnę bandą neturėjo pinigų. Daugiau galvijų Pratašiai nėra pirkę ir vėlesniais metais - visa dabartinė 80-ies „galvų“ banda yra pirmųjų telyčių palikuonys. Kas dveji metai, vengiant giminingo kergimo, įsigyjamas tik naujas bulius.
Pašnekovai prisimena, kad į ūkį parsivežti aubrakai nuostabą tuomet kėlė ne kaimynams, o Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovams, kuriems atrodė nepriimtina, kad žiemos metu „vargšai“ gyvuliai bėgioja po sniegą. „Ką padarysi, kad specialistai buvo mažiau išprusę už eilinius ūkininkus. Aubrakai iš esmės yra laukiniai gyvūnai. Žindenės net jauniklius veda ne tvarte, bet lauke“, - aiškina Stanislava.
Vardydami aubrakų veislės savybes pašnekovai teigia, jog ši veislė jų iki šiol nenuvylė – gyvuliai atsparūs, produktyvūs, tačiau „kieto“ charakterio, todėl, tarkime, paženklinti atvestą jauniklį kaskart yra patirties reikalaujantis iššūkis. „Esame ir patys nuo gyvulių nukentėję. Bet baimės, kad kas nors iš ganyklos pavogs veršelį, tikrai nėra – svetimas prie aubrakų tikrai neprieis“, - su šypsena kalba jie.
Šiuo metu ūkyje laikomos 32 karvės žindenės, t. y. tiek, kiek gali „aptarnauti“ vienas reproduktorius. „Daugiau bandos didinti negalime, nors ministerija šiais metais buvo užsimojusi ekologiniuose ūkiuose galvijus „sutankinti“ iki 1 SG/ha. Mes tokiu atveju turėtume papildomai pirkti pašarų, nes mūsų sąlygomis kiekvienai karvei neabejotinai reikalingi du hektarai ganyklos. O kur dar prieauglis?“ – retoriškai klausia S. Pratašienė, kaip LMGAGA atstovė Seime ir ŽŪM aktyviai dalyvavusi pastarojo meto diskusijose dėl būtinybės koreguoti programos „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklių projektą.
Dabartinis valdžios noras mėsinius ganyklose „suglaudinti“ Pratašiams atrodo visiškas paradoksas, nes 2003 m. ekologinius ūkius sertifikuojanti įmonė „Ekoagros“ jų ūkiui sankciją pritaikė būtent dėl to, kad sąlyginiam gyvuliui teko mažiau nei 3 ha ganyklų. Taigi buvo nuspręsta, kad galvijams nepakanka pašaro. „Prašiau, kad jeigu jau taip manoma, tai tegu leidžia parduoti dalį gyvulių arba iš kito ūkio nusipirkti ekologiškų pašarų. Deja, tais metais buvome palikti be išmokų“, - prisimena Stanislava.
Nekompetencija atima žadą
Žemės ūkio ministerijos slenkstį S. Pratašienė mynė ir dar metais anksčiau, norėdama išsiaiškinti žemės ūkio ministro įsakymo formuluotę dėl išmokų už žalienas, nes, pašnekovės žodžiais, ši formuluotė tąsyk priminė posakį „pakarti negalima paleisti“, kuriame nuo vienintelio kablelio vietos priklauso teiginio esmė.
„Tuo metu kaip tik prasidėjo ekologinių ūkių sertifikavimas. Kadangi buvome priėmę sprendimą cheminių medžiagų ūkyje nenaudoti, gavome sertifikatą ir šiokią tokią kompensacinę išmoką už žalienas – 85 Lt/ha. Vienus metus ją gavome, o antraisiais, išleidus naują ministro įsakymą, niekas iš valdininkų negalėjo aiškiai atsakyti, ar priklauso mums ši išmoka, ar ne. Pamenu, nuvažiuoju į ministeriją ir aiškinu, kad ūkyje gaminame ekologišką pašarą, o man sako, kad silosas nėra ekologiškas pašaras. Atvirai sakant, nuo tokios nekompetencijos atėmė žadą. Įdomiausia, kad tų metų rudenį ministro įsakymas jau buvo patikslintas, o man valdininkai atsakymo nepateikė dar kelis mėnesius. Kaip galima taip nevertinti kaimo žmogaus?“ - retoriškai klausia Stanislava, prisipažindama ir dabar dažną vakarą praleidžianti prie kompiuterio, analizuodama žemdirbiams aktualių teisės aktų tekstus. „Ir netyliu, jei esu tikra, kad dokumento rengėjai „nugrybavo“ į lankas“, - teigia ji.
Ūkio skerdyklai – jokių nuolaidų
Į klausimą, kodėl ūkyje vėl atsirado skerdykla, jei skerdyklos prieš gerą dešimtmetį su priesaika sau patiems buvo atsisakyta „visiems laikams“, S. ir B. Pratašiai su šypsena dėsto, jog tai tik dar sykį patvirtina posakio „Niekada nesakyk niekada“ taiklumą.
„Norėjosi padėti vaikams. Bet dar labiau buvo įgrisę nuolatiniai nesusipratimai su galvijų supirkėjais dėl kainų. O kai sykį į mėsos perdirbimo įmonę išvežta karvė kelyje „nukrito“ 200 kg svorio, kantrybė trūko galutinai. Pamenu, tąsyk ant kojų sukėliau kone visą Žemės ūkio ministeriją ir pinigai buvo grąžinti. Bet argi gali taip kariauti visą laiką?“ - komentuodama skerdyklos įsigijimo aplinkybes retoriškai klausia Stanislava.
Šis pavasaris – jau trečiasis, kai S. ir B. Pratašiai galvijus skerdžia ir mėsą rinkai tiekia patys. Kadangi vien jų ūkis tokiai veiklai būtų per mažas, superkami ir kitų ūkininkų ekologiškai išauginti galvijai. Taip pat teikiama skerdimo, išpjaustymo ir supakavimo į vakuumines pakuotes paslauga.
Ūkininkai skaičiuoja, kad tokia veikla neabejotinai apsimoka. Iš 350 kg skerdenos gaunama 250 kg minkštos aukščiausios kokybės galvijienos, kurios 1 kg kaina – 8-9 Eur. Į 0,5–1 kg pakuotes supakuota natūrali ir smulkinta mėsa realizuojama Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ekologiškų produktų krautuvėlėse. „Tik apmaudu, kad prekybininkai užsideda pernelyg didelius antkainius. Juk jų ir ūkininkų investicijų į galutinį produktą nėra nė ko lyginti. Be to, tenka gerokai ir pavargti, kol „išsimuši“ pinigus už parduotą produkciją, nors sutartyse ir yra įrašyta, kad atsiskaitymo trukmė – dvi savaitės“, - pasakoja pašnekovė, kartu pastebėdama, kad nors veiklą „nuo ūkio iki galutinio vartotojo“ nūnai ŽŪM esą skatina, iš tiesų jokių palengvinimų nedidelei ūkio skerdyklai nėra.
„Visiška netiesa, kad ūkininkų įsteigtoms skerdykloms yra sumažinti reikalavimai. Jie lygiai tokie patys kaip ir didžiosioms mėsos perdirbimo įmonėms. Tarkime, ekologinę gamybą sertifikuojančios „Ekoagros“ patikros aktas tesudaro tris puslapius, nes labiausiai reikalaujama atsekamumo, kurį užtikrinti iš tiesų nėra sunku. O štai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikros išvada – net 30 puslapių ilgumo! Ir išnarstoma viskas po kauliuką. Paskutinį kartą užkliuvo netgi tai, kad patalpoje, kurioje vyksta pakavimas, laikome arbatinuką. O juk šioje patalpoje vos 5 laipsniai šilumos. Todėl laikas nuo laiko tikrai norisi išgerti karštos arbatos. Be to, verdantis vanduo man atrodo yra būtinas efektyviai įrankių ir paviršių dezinfekcijai. Esame sulaukę pastabų netgi dėl to, kad rašalas, kuriuo antspauduojame mėsą, galbūt nėra ekologiškas, nors jis pirktas kaip specialus maistinis dažas“, - stebisi pašnekovė.
S. Pratašienės teigimu, sunkiausia ir daugiausiai laiko atimanti jos veiklos grandis – privalomos Rizikos veiksnių analizės ir svarbių valdymo taškų kontrolės programos įdiegimas ir kelių dešimčių įvairių žurnalų pildymas. „Produktų atsekamumo, Šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo, Audito, Dokumentų valdymo, Įrangos priežiūros programos... Žodžiu, jei vidurvasarį sugenda šaldytuvas, ne skubi jį remontuoti, o pildai žurnalą“, - ironizuoja pašnekovė. Anot jos, ir graudu, ir juokinga, kad gaminamoms dešrelėms kartą per savaitę nusipirktai pusės kiaulės skerdenai įsinešti reikalaujama turėti atskiras duris.
„Pastarąjį kartą kontrolieriai nustatė, kad pas mus „nepatikima su maistu besiliečiančių medžiagų atsekamumo sistema“. Kitaip tariant, priimdami kiekvieną maišelių partiją, jų neapžiūrime. Bet juk pakuotes perkame su jų kokybę įrodančiais dokumentais. Žodžiu, jei kas iš kolegų svajoja apie nuosavą galvijų skerdyklėlę, tegu apsišarvuoja geležine kantrybe ir būna pasiryžę kovai su vėjo malūnais“, - reziumuoja ekologinės gamybos statusą turinčios skerdyklos šeimininkė, Tauragės r. ūkininkė S. Pratašienė, neslėpdama, kad per dvi dešimtis ūkininkavimo metų ją visuomet apima nerimas išgirdus, kad vienai ar kitai žemės ūkio šakai „bus teikiamas prioritetas“. Nes tai reiškia, kad laukia naujas iššūkis, kurį pavyks įveikti tik atkakliausiesiems. „Tikiuosi, kad kitur ateityje nepasuks ir išties mums ūkininkauti ir realizuoti produkciją šiuo metu labai padedanti dukra Vida“, - viliasi pašnekovė.