Didžiuliuose šešis arus užimančiuose šiltnamiuose ji tarsi brangakmenių kolekciją saugo per tris šimtus pomidorų veislių. Garbanoti, plėšomi, mažulyčiai, banguoti, dryžuoti, balti ar smalos juodumo, net lietuviško tautinio paveldo palikimo – jaunoji ūkininkė turbūt vienintelė Lietuvoje, auginanti tokią gausią pomidorų veislių armiją.
V. Burneikienės kelias į pomidorų plantaciją, atrodytų, nulemtas iš anksto. Jos mama Regina Valiukienė – žinoma krašto agronomė, visą gyvenimą paskyrusi daržininkystei. Iš jos meilę augalams paveldėjo ir Vilma.
„Miežiškiai nuo senų laikų garsėja savo šiltnamiais, o mano mama, būdama agronome, visą gyvenimą čia juos ir prižiūrėdavo. Kai baigėsi kolūkio laikai, pradėjo auginti sau – daigus, daržoves. Galima sakyti, aš šiltnamiuose ir užaugau“, – šypsosi Vilma.
Baigusi vidurinę, ji įstojo į universitetą, baigė verslo administravimą. Tačiau daržininkystė visada ėjo greta. Ir jau gerą dešimtmetį V. Burneikienė puoselėja savo stulbinamą pomidorų ūkį.
Devyni mėnesiai atostogų
Nors atrodytų, jog įgyta verslo administravimo specialybė neturi nieko bendra su augalų pasauliu, V. Burneikienė teigia, jog studijos išties pasitarnauja ir prižiūrint savo ūkį, ir perprantant rinkos dėsnius.
„Mokiausi, baigiau universitetą, bet man nesinorėjo valdiško darbo. O su augalais viskas paprasta ir aišku“, – svarsto Vilma. V. Burneikienę žavi, jog užsiimdama žemės ūkiu gali jaustis nepriklausoma, niekam neprivalo atsiskaitinėti.
Ir žino, jog atvargus intensyvų sezoną, galės skirti daugiau laiko sau. Vilma juokauja, jog tris mėnesius palenkusi nugarą, vėliau gali pasigirti net devynių mėnesių atostogomis.
Moters karalystė
V. Burneikienės šeimos nariai su pomidorų ūkiu neturi nieko bendra. Vilmos vyras jau dvidešimt metu užsiima automobilių remontu ir į daržovių pasaulį nesikiša. Tad moteris lyg bitelė šiltnamiuose sukasi viena – ir piktžoles nusiravi, ir pati derlių prižiūri, ir juo prekiauja.
Tik, kai pavasarį prisideda papildomų darbų, sulaukia pastiprinimo, rengia savotišką talką. Paklausta, ar norėtų, jog atžalos sektų jos pėdomis, kaip pati sekė mamos, Vilma tik šypteli.
„Dukrai įdomu, ji neretai ateina pažiūrėti, ką veikiu. O sūnaus pomidorai netraukia, jam visai kiti dalykai patinka“, – sako daržininkė.
Šimtai kilometrų dėl daigo
Įspūdingų pomidorų auginimas V. Burneikienei tapęs savotiška relaksacija. Be įprastų šiltnamio ar daržo priežiūros darbų jai net sunku įsivaizduoti savo dieną. Intensyviausias laikas, anot daržininkės, trunka pusantro mėnesio, kai prekiauja pomidorų daigais.
„Sėti pradedame vasario pabaigoje, o daigų pardavimo sezoną pabaigiame birželio viduryje. Mes labai seniai dirbame šį darbą, mus visi jau žino, nebereikia ieškoti klientų“, – įdirbiu džiaugiasi Vilma.
Ir išties, dėl nematytų ir neregėtų pomidorų daigų ar sėklų į jos ūkį Miežiškiuose pirkėjai sukaria ne vieną šimtą kilometrų – iš Klaipėdos, Plungės, Vilniaus, Kauno, Anykščių.
Geros idėjos gimė iš bėdos
Prieš maždaug penkerius metus, po itin nenusisekusio sezono, kai už kilogramą daržovių ūkininkams mokėdavo vos 20–30 centų, V. Burneikienė nusprendė imtis papildomos veiklos.
„Vyras pasakė: žinai, man tavo darbo gaila, aparsiu aš tuos šiltnamius ir baigta. Ir aš iš tiesų sudvejojau, kam man jų bereikia, jei visiškai neapsimoka. O tada pagalvojau, kad galiu paeksperimentuoti su pomidorų sėklytėmis“, – pasakoja Vilma.
Ir tokia rizika išties pasiteisino. Miežiškėnė pradėjo iš įvairių pasaulio kampelių siųstis egzotinių veislių pomidorų sėklas – augino, popino, eksperimentavo, pati ragavo, rinko pasiteisinusias ir lūkesčių neatitikusias veisles, o tuomet pradėjo siūlyti jas ir kitiems.
Šiuo metu „Facebook“ grupėje Vilma yra surinkusi kone 13 tūkst. ištikimų klientų armiją, ištroškusią naujovių savo daržuose.
Į kolekciją – tik atrinktos veislės
Juodi, balti, garbanoti, plėšomi, nuo mažojo pirštelio nago iki futbolo kamuolio dydžio, senovinės, netgi lietuviško tautinio paveldo pomidorų veislės, atėjusios dar iš promočiučių daržų – ir tai tik maža dalis to, kas iš mažos sėklytės išauga V. Burneikienės šiltnamiuose.
„Po truputėlį susirinkau kolekciją ir kasmet ją pildau. Vien šiemet turiu septyniasdešimt naujų pomidorų veislių. Ne visas jas dėsiu į siūlomų katalogą. Tik tas, kurios pasitvirtins“, – sako eksperimentatorė.
Privilegiją patekti į Vilmos katalogą pelno tik atitikusios augintojos lūkesčius – atsparios ligoms, išsiskiriančios skoniu ar kuo kitu ypatingos.
Lepina ir žiemą
Daugybę pomidorų veislių auginanti ir puoselėjanti V. Burneikienė pastebi, jog šiandien žmonės ieško išskirtinumo, vis drąsiau eksperimentuoja ir savo daržuose.
„Dabar madingos išskirtinės, egzotinės, įdomesnės pomidorų veislės. Jos nėra pramoninės – pomidorų vaisiai minkštesni, luobelė plona, žiūrėk, palietei nagu ir jau skylutė. Tokie ilgai nestovi – nuskynei, o antrą ar trečią dieną viskas sutežo. Bet koks skonis!“ – neleidžia abejoti Vilma.
Anot augintojos, jos ūkyje išaugintų pomidorų nesulyginsi su hibridiniais, tarsi plastikiniais, tik pramoniniam vartojimui išveistais, kokių įsigysi kiekvienoje parduotuvėje. „Tie pramoniniai kieti, transportabilūs, mėnesį gali išstovėti kaip akmeniniai. Bet ar jie skanūs?“ – retoriškai klausia ūkininkė.
V. Burneikienės kolekcijoje yra ir tokių, kuriuos skanauti galima netgi žiemą. Sausį ar vasarį atsiskleidžia tikrasis žieminės veislės raudonskruosčių skonis. „Tokie pomidorai visiškai įnoksta tik žiemą. Tad naminių, skanių, sultingų vaisių namuose galima turėti iki pat pavasario“, – nustebina augintoja.
Pomidorą palaikė persiku
Paklausta, ar per dešimtmetį, kai verčiasi pomidorų auginimu, jų dar neatsivalgiusi tiek, kad į tą pusę nė nebenorėtų pažiūrėti, V. Burneikienė juokiasi, jog šių daržovių atsivalgyti būtų sunku. Ypač kai siūloma tokia gausybė dar neregėtų, neskanautų. Visa jos šeima labai mėgsta šią daržovę ir drąsiai priima naujus skonius.
„Visada pati išragauju kiekvienos veislės vaisius, kad žinočiau, kokio jie skonio, ar turi rūgštelės, ar kaip tik yra saldūs“, – aiškina Vilma. Beje, V. Burneikienės pomidorai neretai pasižymi ne tik išskirtine išvaizda, bet ir ypatingu, neretai visus nustebinančiu skoniu.
„Kažkada supjausčiau vienos veislės pomidorus skiltelėmis, išėmiau sėklas ir pakišau vyrui paragauti. Jis ir klausia: kas čia – persikas ar abrikosas? Ogi pomidoras! Vyras negalėjo patikėti. Pomidorai neretai turi net vaisinių poskonių“, – pasakoja augintoja.
V. Burneikienės vaikai dievina mažuliukus, „čeriukais“ dar vadinamus pomidoriukus. Anot Vilmos, ši veislė niekuomet nenuvils – saldūs, išraiškingo skonio.
Leidžia augalams lipti
Dabar didžiuliuose šiltnamiuose klesti tikra pomidorų karalystė, bet kažkada šioje vietoje stovėjo paprastučiai, nedidukai, iš plastikinių lankų suręsti šiltadaržiai. V. Burneikienė neslepia, jog ūkininkavimo pradžia nebuvusi labai lengva.
„Iš karto pamačiau, kad tokie šiltnamiai netinka. Augalui reikia erdvės. Kad pomidoras augtų sveikas, jam reikia lipti kuo aukščiau. Be to, šiltnamius reikia gerai vėdinti – tai receptas nuo visų ligų“, – įsitikino Vilma.
V. Burneikienė pastebi, jog būti ūkininku dabar kur kas lengviau nei prieš gerą dešimtmetį. Ypač tam pasitarnauja šiuolaikinės technologijos. Jos leidžia ne tik lengviau rasti klientą, bet ir prekę parduoti.
Ūkininkams kabintų medalį
V. Burneikienės ūkyje dera ne tik pomidorai. Savo grožį demonstruoja moliūgai, paprikos, baklažanai, netgi arbūzai. Derlių ji parduoda ir turguje.
Tik ši vieta, pastebi augintoja, po truputį merdi, o ir tikrą ūkininką darosi sunku rasti. Pasiryžusiems savo rankomis kažką užauginti V. Burneikienė pasiruošusi kabinti medalį.
Ūkininkaujant ir pačiai teko skausmingai suklysti.
„Anksčiau tikrai apsimokėjo daržovėmis prekiauti. Puikus pavyzdys yra mano mama – jai išties viskas sekdavosi, uždirbdavo, o dabar iš daržovių pragyventi ne taip paprasta“, – prasitaria Vilma.
„Yra ir krosnies kaminas nugriuvęs, visus pomidorų daigus nudeginęs. Kartą pirkome žemes, o trąšos jose liko neišmaišytos, durpės buvo rūgščios – augalai griuvo neatlaikę“, – pasakoja augintoja. O neretai net nereikia ieškoti kaltų – egzistuoja toks dalykas kaip gamta ir jos nenuspėjamumas.
Plikoje pievoje sukūrė namus
V. Burneikienė mano, jog gyvenime niekuomet nereikia šokti aukščiau bambos. Jos šeimai užtenka tiek, kiek turi.
Džiaugiasi, jog darniai gyvena ir sugeba pragyventi, o iš ūkinės veiklos dar ir namus savo rankomis pasistatė. Prieš aštuonerius metus jų sklype buvo tik plika pieva. O dabar stovi gražūs ir jaukūs šeimos namai.
„Niekada nepriauginsime tiek pomidorų, kiek išauginama pramoniniu būdu. To ir nesiekiame. Milijonų neuždirbsime. Bet dirbant pragyventi galima, svarbu nepristigti minčių ir idėjų“, – mano Vilma.
Kaimo trauka Miežiškiuose augusi V. Burneikienė niekada nebuvo asfalto vaikas, tad nė nesvarsčiusi minties gyventi mieste.
„Užaugau kaime ir jis man labai mielas. Tarp mūsų yra savotiška trauka, – šypsosi Vilma. – Ir kaime galima gyventi miestietiškai. Juk būna, kad nusiperka sklypą ir net pievelės nenori – akmenukais viskas išpilta. Bet tai ne man.“
Anot V. Burneikienės, Miežiškiai – nuostabus miestelis, turintis savo ritmą ir tradicijas. Čia apstu veiklos.
„Mano mama ir gieda, ir dainuoja, ir šoka, ir vaidina. Tėtis dūduoja, su mama įvairius užsiėmimus lanko. Jie viską suspėja, nors patys dar ir ūkininkauja“, – tėvų pavyzdys įkvepia Vilmą. Tik pati šiuo metu neturi daug laiko tokiems smagiems užsiėmimams – augina daržoves, namuose siaučia du vaikai, o kur dar maisto ruoša ir visa tenkanti buitis. „Su vyru juokiamės, jog kai pasensime, tikrai ieškosime, kuo dar užsiimti“, – kvatoja Vilma.
Savo krašto patriotai V. Burneikienės šeima – ne iš tų sėsliųjų ūkininkų, pririštų prie šiltnamių. Jiems patinka keliauti.
Pora žvalgosi ne tik po Lietuvą. Pernai viešėjo Prancūzijoje, aplankė meilės miestu tituluojamą Paryžių. Geriau pažino Normandijos regioną – istorinę sritį Prancūzijos šiaurėje.
„Kai statėme namus, augo vaikai, buvo sunkiau išvažiuoti, bet dabar jau galime sau tai leisti. Lankėmės Olandijoje, Norvegijoje, Lenkijoje. Labai patiko Varšuva, o Krokuva – tarsi muziejus po atviru dangumi“, – įspūdžiais dalijasi Vilma.
Tačiau, kad ir kaip žavėtų kitos šalys, V. Burneikienė neįsivaizduoja gyvenimo niekur kitur, tik Miežiškiuose. Sako, jog visada buvo ir bus savo krašto patriotai.