Nors jos išsinuomoti trobesiai ir beveik 3 hektarai kalvotos žemės neatrodė panašūs į vietą, itin tinkamą įsikurti prie europietiškų gyvenimo sąlygų įpratusiai šeimai. Pirmiausia čia atsirado globojamų žirgų aptvaras, į kurį oriai baigti savo dienas atkeliauja seni, ligoti, ar gyvenimui ir sportui nebetinkantys gyvūnai.
Iš Druskininkų į Italiją
Paklausta, kaip pateko į atokų Varnėnų vienkiemį Lazdijų rajone, O. Choroškova pradeda pasakojimą iš tolo, nuo vaikystės, kai gimė, užaugo ir baigė buvusią 2-ąją vidurinę mokyklą Druskininkuose.
„2001 metais mes su vyru išvažiavome į kelionę po Europą. Ir taip nutiko, kad sustojome Italijoje ir pragyvenome ten 16 metų. Šeima, draugai, gimė dukra ir sūnus, pasistatėme namą mažame miestelyje, vyras įkūrė savo statybų verslo įmonę“, – sakė Olga.
Netrukus darbą susirado ir O. Choroškova – nuvedė savo vaikus į žirgyną, o netrukus ir pati pradėjo rūpintis arkliais, juos išjodinėti, tapo jau ne tik savo vaikų trenere, nors anksčiau jojimo sportu domėtis neturėjo galimybės ir net neįsivaizdavo, kaip ši aistra pakeis jos gyvenimą.
„Aš matyt gimiau su tuo pomėgiu, nes ir vaikystėje nuolat piešdavau žirgus, karpydavau iš žurnalų jų nuotraukas“, – prisiminė moteris.
Dabar Olga turi itališką dokumentą, suteikiantį teisę dirbti žirgų sporto instruktore ir teisėjauti varžybose, o veterinarijos mokslų ji niekada nestudijavo, nors sako, kad ją ši sritis visuomet domino ir traukė.
Rūsti kaimo buitis neišgąsdino
„2016 m. apsisprendžiau grįžti į Lietuvą. Vyras kol kas dar tęsia darbus Italijoje, o aš pusę dienos dirbu asistente Druskininkų veterinarijos klinikoje, kol vaikai būna mokykloje“, – pasakojo O. Choroškova.
Bet prieš tai reikėjo susirasti vietą, kur gerai jaustųsi ne tik 15 metų dukra ir 12-metis sūnus, bet pirmiausia atsirastų vietos žirgų aptvarui. Iš Varnėnų kilęs lietuvis emigrantas, pažinojęs O. Choroškovą nuo mokyklinių laikų, sutiko įsileisti pagyventi į savo paveldėtą seną sodybą su 56 arų namų valda ir 2,5 ha pievų.
„Kraustėmės visa šeima: vaikai, du katinai, šuo ir arklys“, – vardijo Olga.
Mažiausiai porą metų negyventa sodyba jau darėsi panaši į vieną iš tų apleistų vienkiemių, kurie tiktų nebent siaubo filmo filmavimo aikštelei, kiemas pradėjo užželti krūmais, žolė siekė langus ir tik bitėmis dūzgianti įspūdingo dydžio liepa teikė vilties, kad čia galima gyventi.
„Darbo buvo daug – kažką padažiau, išbalinau. Ir dar liko, štai ir dabar be vandens gyvename, nes užšalo vietinio vandentiekio vamzdis, tai reikia nešiotis iš šulinio kibirais. Po civilizuoto gyvenimo naujame nuosavame name, švelnaus klimato Italijoje, vaikams tai nebuvo įprasta“, – pasakojo apie rūsčią kaimo buitį O. Choroškova.
Pasak Olgos, po gausesnio lietaus jos namuose tenka sustatyti kibirus, nes vanduo laša per kiaurą stogą. Pavasarį patežta vienintelis keliukas ir automobilį tenka palikti prie žvyrkelio, o sodybą pasiekti pėsčiomis. Žiemą pripusto sniego į vėjų perpučiamą lauko tualetą, o sena krosnis leidžia palaikyti namo viduje vos 7 laipsnių šilumą.
Kiekvienas arklys turi savo istoriją
Dar būdama Italijoje Olga užmezgė ryšius su Žirgų globos asociacija – pelno nesiekiančia organizacija, besirūpinančia arklių gerove ir edukacija arklių gerovės klausimais Lietuvoje.
„Susirašiau su jos vadove Rūta Matukonyte ir supratau, kad mąstome labai panašiai“, – sakė O. Choroškova.
Šiandien Olgos vienkiemyje, be 2 jos nuosavų žirgų, dar gyvena 4 asociacijos globojami arkliai ir vienas ponis. Globotiniais ji dalijasi su pagrindine Žirgų globos asociacijos sodyba, įsikūrusia Varėnos rajono Darželių kaime.
„Pas mane patenka tie, kurie yra seniausi, ligoti, kenčia skausmą. Kiekvienas arklys turi savo unikalią gyvenimo istoriją, bet dažniausiai intensyviai naudoti sportui arba darbui žirgai po 15 metų tampa invalidais. Tada būna du keliai – arba pas mus, arba į mėsos perdirbimo įmonę. 2013 m. buvo didelis arklių nepriežiūros skandalas, kai prisidengiant žemaitukų veisimu, iš Europos struktūrinių fondų nesąžiningai lėšas gavusio ūkininko A. A. Kaušakio konfiskuota žirgų banda. Tai dalis mano arklių atkeliavo iš ten“, – kalbėjo O. Choroškova.
Viena Olgos globojama kumelė buvo tiesiog pamesta ar išvaryta ir klaidžiojo po miestą, o policijai net nepavyko nustatyti buvusių šeimininkų, kurie taip pasielgė su senu ligotu gyvuliu.
Jos teigimu, Lietuvoje veikia bendri gyvūnų gerovę nustatantys teisės aktai, bet jie nėra detalizuoti kiekvienai gyvūnų rūšiai. Tačiau šuns, karvės, avies ir žirgo gyvenimo būdas bei priežiūra gerokai skiriasi. Todėl, pamatę net ir labai akivaizdžius arklių nepriežiūros atvejus, Žirgų globos asociacijos entuziastai kartais neturi teisinio pagrindo jiems padėti.
Žirgo Bardo istoriją žiūrėkite vaizdo įraše.
Kraustysis paskui arklius
Šią vasarą O. Choroškovos šeima, jos nuosavi ir globojami žirgai paliks Varnėnus ir kraustysis į kitą sodybą, esančią vos už 30 kilometrų nuo Vilniaus.
„Pagaliau turėsime nuolatinę vietą, kur mums panaudai davė 30 hektarų žemės ir tilps visi asociacijos globotiniai. Kraustysimės paskui arklius, kaip čigonai. Kai tai yra kraujyje, tai labai svarbu – tada jautiesi visaverčiu žmogum, kai darai, kas iš tikrųjų patinka“, – juokiasi Olga.
Žirgų globos asociacijos gaunamų šiai temai jautrių žmonių paaukotų 2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio geriausiu atveju pakanka nusipirkti šieno, o avižas, kukurūzus, papildus ir vaistus globėjai perka už savo pinigus. Supresuoto šieno rulono kaina svyruoja nuo 15 iki 20 eurų. Dalį pašaro gauna kaip labdarą.
O. Choroškova užsiima visos asociacijos globotinių bandos kanopų priežiūra, nes Italijoje išmoko teisingai jas nudrožti. Negana to, reguliariai rengia kanopų priežiūros seminarus kitiems žirgų augintojams, nes yra įsitikinusi, kad nuo tinkamos jų priežiūros labai priklauso bet kurio arklio sveikata, o kaustyti metalinėmis pasagomis laisvai gyvenančių žirgų, Olgos teigimu, nėra jokio reikalo.
„Mūsų misija – padėti žmonėms pažinti arklį kaip gyvūną, kuris nekelia grėsmės, nėra priešiškas, kurio grožis atsiskleidžia, kai atsisakoma prievartos ir suvaržymo, kurio instinktai, pojūčiai ir prisitaikymas aplinkoje stebina, o laisvės troškimas įkvepia. Norime padėti žmonėms įgyti teisingų arklių priežiūros žinių, išmokyti saugaus elgesio, ugdyti gyvūno elgsenos sampratą“, – teigia žirgų globėja.