Šiuos vėžius galima gaudyti tik bučiukais, ne ilgesniais nei 1 m ir ne platesniais nei 0,5 m, ir samteliais. Draudžiama – rankomis, graibštais ar kitais būdais. Vienas žvejas gali naudoti ne daugiau kaip 5 bučiukus ar samtelius. Per vieną žvejybą leidžiama sugauti ne daugiau kaip 50 ne mažesnių nei 10 cm plačiažnyplių ar siauražnyplių vėžių.
Plačiažnypliai vėžiai yra vienintelė vietinė rūšis, visada gyvenusi Lietuvos upėse ir ežeruose. Šiuo metu visoje Europoje jie sparčiai nyksta, nes juos išstumia ateiviai – rainuotieji ir žymėtieji vėžiai.
Invazinius – rainuotuosius ar žymėtuosius – vėžius galima gaudyti ištisus metus bet kokiais būdais: rankomis, graibštais, bučiukais ar samteliais. Nei jų, nei leidžiamų sugauti vėžių skaičius ar dydis nėra ribojami. Aplinkosaugininkai primena, kad gaudant invazinius vėžius sugautus plačiažnyplius ar siauražnyplius vėžius privalu nedelsiant paleisti atgal į vandens telkinį. Vėžiams, tiek vietiniams, tiek invaziniams, gaudyti reikia įsigyti mėgėjų žvejybos bilietą.
Rainuotąjį vėžį lengva atskirti pagal ant pilvelio nugarinės pusės esančias rudas (tamsiai raudonas) skersines juostas. Žymėtasis vėžys išsiskiria ryškia šviesia dėme ant žnyplių. Siauražnyplis vėžys turi šiurkštų kiautą ir siauras žnyples.
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjo Vilmanto Graičiūno, labai svarbu pažinti vėžius ir jokiu būdu neperkelti rainuotųjų ir žymėtųjų į kitus vandens telkinius. Būdami atsparūs vėžių marui, jie užkrečia šia mirtina liga vietinius vėžius ir užima jų buveines. Jie, skirtingai nuo vietinių vėžių, yra aktyvūs ir šaltuoju metų sezonu, rudenį sunaikina ypač daug neršiančių žuvų (lašišų, šlakių, vėgėlių, sykų, seliavų) ikrų ir jauniklių.
Net po žvejybos vandens telkinyje, kuriame gyvena rainuotieji vėžiai, patartina išdžiovinti tinklelius gyvai žuviai laikyti, taip pat valtį ir kitas priemones, prieš pervažiuojant žvejoti į kitą vandens telkinį, nes vėžių maro sporos ir invaziniai vėžiukai gali būti perkelti su drėgnu žvejybos inventoriumi.