– Kas yra ekogyvenvietė? Ne vieno lietuvio galvoje tai tarsi uždaras klubas, kuriame atsisakoma visko, ką paliečia civilizacija. Pavyzdžiui, elektros ar interneto ir gyvenama tarsi XIX amžiuje?
Mes patys daug svarstėme, kaip apibūdinti šią gyvenvietę. Konkrečiai mūsų atveju, tai ne tik ekologiškas maistas, švari gamta, bet ir ekologiškas vidus, švarios mintys. Tiesiog laikymasis bendražmogiškų normų ir vertybių. Pinigai nėra pagrindinė siekiamybė. Dabartinė civilizacija, kurioje daug streso, įtampos ir nuolatinio bėgimo galų gale atveda į tokias gyvenvietes, kaip mūsų.
Mes Kalnuotės gyvenvietę pradėjome kurti prieš 15 metų. Tiesiog tada pradėjau ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus ir pakeičiau gyvenimo būdą. Nustojau valgyti mėsą, atsisakiau alkoholio, užsiėmiau joga ir meditacija. Su žmonėmis, su kuriais kartu meditavome, subrandinome mintį, kad būtų smagu gyventi kartu. Po stovyklų ir bendrų praktikų nenorėjome skirstytis. Nuo tada pradėjome ieškoti kur kurtis, kad būtų graži gamta ir netoli Vilniaus.
– Tai nebuvo grupės žmonių pabėgimas nuo civilizacijos?
Mes neišsižadame civilizacijos. Aš pati naudojuosi išmaniu telefonu, feisbuku. Jie palengvina gyvenimą. Tačiau jei technologijų per daug, žmogus tampa nelaimingu. Mes atsigauname gamtoje.
– Kaip vyko pačios gyvenvietės kūrimas?
Pradžioje ieškojome sklypo. Apvažiavome daug vietų. Nenorėjome plyno lauko, ieškojome vietos, kuri pati tarsi gydo. Radome vietą netoli Vilniaus ir pradėjome statyti. Nebuvo kaip sviestu patepta. Pirkome žemę, kas galėjo statyti, statėsi, kiti pastatė dalį ir užstrigo. Dalis žmonių pasitraukė, nes suprato, kad tai ne jiems. Gyvenvietės gyvenimas keičiasi.
– Kokia buvo pagrindinė klaida kuriant gyvenvietę?
Statybų ir įrengimo procesas dar nesibaigė. Galbūt negalima mūsų patirties įvertinti kaip klaidas, nes tada atrodė, jog reikia būtent taip. Užsidegimas buvo milžiniškas. Norėjosi svajones „nuleisti“ ant žemės, tačiau tai labai brangiai kainuoja. Nežinau, ar ką nors daryčiau kitaip. Galbūt ir ne. Ugnis, kuri vedė į priekį, buvo milžiniška.
– Kaip atrodo Jūsų sodyba?
Mūsų šeima turime du sklypus, kurie užima 1,2 hektaro. Dalį teritorijos užima miškas. Esu gyvenusi ir mažesniuose plotuose, tačiau ten per daug suspausta. Jaučiu gamtą, ramybę. Mūsų bendruomenėje daugiau žmonių nei pačioje gyvenvietėje. Dabar matau, kad pas mus ateina nauji žmonės, kurie nori gyventi šioje vietoje ir kuriems tinka ši filosofija. Bus antras įsikūrimo etapas.
Žmonės sako, kad nori gyventi gamtoje, vaikščioti basomis ir klausytis paukščių. Tai jaunų žmonių norai. Dabar dvidešimtmečiai kitokie, nei buvau aš. Dabar ji grįžta iš užsienio, kuriasi vienkiemiuose ar tokiose gyvenvietėse kaip mūsų.
- Ką reikia žinoti žmogui, kuris nori įsilieti į ekobendruomenę? Juk gali kurti ir atskirą sodybą?
Matau tendenciją, kad žmonės keliasi gyventi į sodybas. Bendruomenių mano žiniomis Lietuvoje iki dešimt. Gyvenimas tiesiog kaime ir bendruomenėje skiriasi, nes čia yra būtent bendruomenė, kurioje gyvena žmonės, kurie tave supranta ir tave remia. Darbus, šventes organizuojame bendrai. Tai tarsi gyvenimas didelėje šeimoje, kartu su draugais kai gali atsiremti ir tikėtis paramos.
- Kuo žmonės verčiasi, valgyti juk reikia?
Mes nuo civilizacijos nebėgame. Nuo Kalnuotės iki Vilniaus 30 kilometrų. Pragyvenimui uždirbame įvairiai. Aš pati odontologė ir kasdien važinėju į darbą. Į abi puses 70 kilometrų. Kiti užsiima gamtine žemdirbyste ir iš to gyvena. Imasi ir kitų veiklų, kurias taip pat organizuoja vietoje. Tai gamtos terapijos erdvės, seminarai apie žolynus, vaikų stovyklos. Mūsų bendruomenėje vyksta ir astrologijos seminarai. Kai kas legaliai augina kanapes ir parduoda produktus, teikia gimdyvių palaikymo paslaugas. Pragyvenimo šaltinis nebūtinai ūkis.
– Gal galite apibūdinti žmones, kurie renkasi tokį gyvenimo būdą?
Tai žmogus, kuris ieško daugiau, kuriam rūpi dvasiniai dalykai, ezoterika, vertybės, kurios jam priimtinos. Tai tikrai ne pinigai. Kai kūrėme gyvenvietę, daug žmonių buvo kategoriškai prieš ES paramą ir įvairius įsipareigojimus. Dabar nuomonė keičiasi. Asociacija rašo edukacinius projektus, gauna paramą. Bendraujame su užsienio bendruomenėmis. Pavyzdžiui, Švedijoje mūsų kolegos dalyvauja ES veikloje, tarptautinių institucijų veikloje ir propaguoja tvarų gyvenimo būdą. Mums iki jų dar toli. Lietuvoje tik šio judėjimo daigai.
- Kokia judėjimo perspektyva?
Puiki. Ne visiems užtenka grindinio ir alaus savaitgaliais. Žmonės atras ko jiems reikia ir džiaugiuosi, kad yra pasirinkimas. Gali gyventi kaip nori. Man pačiai smagu, kad galiu gyventi taip, kaip noriu. Technologijos tai leidžia. Jei kaime renkant braškes paskambino ir reikia padaryti skubų darbą, tai galiu atlikti ir internetu.
Buvome planavę organizuoti bendrą bendruomenių narių užaugintos produkcijos realizaciją, tačiau šis projektas kol kas nejuda. Planavome daug, tačiau realybė parodė, kad tai ne taip paprasta, kaip galvojome iš pradžių. Norėjome asociacijoje padėti žmonėms, kurie gyvena kaime, parduoti derlių.
– Ačiū už pokalbį.