Jis rašė: „Su širdgėla vis paskaitau straipsnius, kad Lietuvos smulkūs pieno ūkiai bankrutuoja, parduoda galvijus ir pieno įrangą lenkams. Viena iš priežasčių – dėl sausros nėra pašarų. Skubiai: už „ačiū“ išsivežkite 7 ha nušienautos pievos šieną. Sočiai žolės. Imkit ir vežkit. Gal yra ir daugiau tokių, kaip aš? Padėkime savo žemdirbiams. Gal kada nors atsiras protingesnė valdžia ir padės saviems žmonėms? Nejaugi mūsų tokia skurdžiausios Europos valstybės dalia?“
Prabėgo keletas dienų ir rašytojas papasakojo, kaip jam sekėsi dovanoti šieną.
Šieno, nors ir nelabai vitaminingo, prireikė trims. Vienam, kurs gyvena tarp Elektrėnų ir Kaišiadorių, pasirodė per toli, o ir tas šienas jau rudeninis. Kitas, Paneriuose, ką tik nusipirko keturias aveles ir tai bus didelės avių bandos pradžia. Jam reikėtų bent dviejų priekabų šieno, bet jis turi tik tvartą ir nėra jokios technikos. Jei kas sugrėbs, jei kas atveš – bus labai gerai. Jis užmokės, bet aš – sakau – tokios galimybės neturiu. Labai prašė: jei kas ims tą šieną, tai tegu „atsega“ ir man kaupelį.
Labiausiai šieno prireikė jaunai ūkininkei Rasai, kuri pirmoji suskubo ir paskambinti, ir jau keletą kartų vaikščiojo po nušienautą pievą, ir ilgai kažkam vis skambino, tarėsi, pergyveno ir vis dar manosi, kad tą šieną susigrėbs ir išsiveš. Kažkam sugedo traktorius, bet pataisys, atvažiuos ir suvynios tąjį šieną į rulonus.
Išsikalbėjome. Jauna, 36 metų, trijų sūnų Motina, nors ir labai stengėsi, bet sunkus padienės darbininkės (kam nuravėt daržą, kam sutvarkyti kambarius ...) darbas ne tik alino, bet neužtikrino bent minimalios buities. Ir kartą, kai nuo sutarto 2,5 euro už valandą darbo šeimininkė nurėžė „baudą“ už kažkokias rastas dulkes, Rasai trūko kantrybė. „Nejaugi aš, išsilavinusi moteris, tik tiek teverta?!“. Ir per bemiegę naktį subrendo tikslas ir planas. Tučtuojau už 1500 eurų pardavė 1,6 ha paveldėtos žemės ir nusipirko karvę Juodę, šiandieninės bandos pradininkę. Su vaikais grįžo į savo tėvoniją ir griebėsi darbų 7 ha žemės plote. Braškės, daržovės pareikalavo žvėriško darbo ir pastangų, bet gera pradžia teikė vilties.
Antroji pirkta karvutė pasirodė ligota ir teko parduoti mėsai. Sukaupusi visas lėšas ir dar šiek tiek pasiskolinusi Rasa nusipirko dar dvi karves. O kreivai stebėję ir netikėję Rasos artimieji kažkaip palaipsniui sukluso ir viens per kitą per patį darbymetį šiek tiek gelbėjo. Galiausiai, jauniausioji sesuo baigė medicininės veterinarijos mokslus ir dirbdama „valdišką“ darbą kiek tik išgali padeda Rasai kaime. Įvairiausios šiuolaikinės technologijos, mokslinės šėrimo rekomendacijos, papildai lėmė, kad Rasa kasdien iš kiekvienos karvutės primelžia po 35 litrus pieno! Ir tikslas – ne parduoti pieną, kaip žaliavą, o parduoti visą pieno produkciją: grietinę, sviestą, varškę, sūrį ir dar šį tą „išspausti“ iš pasukų.
Rasos tikslas – bent 50 labai pieningų karvių banda, melžimo, šėrimo, priežiūros aukščiausios prabos įranga, net robotai ir savarankiškas ūkis. Gi auga net trys sūnūs! Padės. Pripras prie darbo. Žinos pinigo vertę ir užaugs dorais darbščiais žmonėmis.
– Nejaugi tokiai fermai užteks tų 7 ha? – klausiu.
– Užteks. Galvijai bus laikomi stacionariai, pašarus atsivešime, o rinkoje jau dabar jaučiama didžiulė „pačios sveikiausios“, „pačios natūraliausios“ produkcijos reikmė. Matau, kad Lietuvos pieno ūkiai suka ne ta kryptimi. Įsigilinkime kaip tvarkosi lenkai ir net latviai. Kas jums sakė, kad prekybos centruose pirktas pienas sveikiausias? O sviestas? Mišiniai su aliejais. Paragaukite tikro, ką tik sumušto! Kokį sviestą valgė vyrai žygiuodami į Žalgirio mūšį? Lydytą. Natūralų. Kurs sotina ir gydo.
Ir dar mano kaimynas, ūkininkas Romas, išgirdęs, kad tokiai Rasai bėda, žūt būt reikia šieno, ūmai pasiūlė: te ima už „ačiū“ mano šieną. Karvę pardaviau, o šienas, daug šieno! daržinės pastogėje liko.
Rasa nuo tokios žinios į telefoną net klyktelėjo: būtinai pasiimsiu! Būtinai!
Ateities tikslams jaunajai ūkininkei Rasai būtinai prireiks šviežios žolės ir „gegužinio“ šieno. Taip ir sutarėme. Aš už tas pievas jokių išmokų negaunu, tad su malonumu žolę atiduosiu Rasai. Ir stebėjausi, ir didžiavausi jaunos Motinos protu, ryžtu ir valia. Apsidairykime. Gal tokių Lietuva jau pritvinkusi? Padėkime vieni kitiems. Na, paprasčiausiai: padėkime vardan Lietuvos. Tik tiek. Ir visi kartu.