Pasirodo, kad tikrovėje jokių baltų net nėra buvę, o pavadinimą 1845 m. knygoje Die Sprache der alten Preussen pasiūlė Karaliaučiaus universiteto profesorius G. H. Neselmanas. Buvo AISČIAI (genčių masyvai) ir, anot akademiko Eugenijaus Jovaišos, jie gyveno nuo Baltijos jūros iki Uralo.
Tam, kad atskirtume apie kurias aisčių gentis kalbame, rytų ar vakarų, vakarų aisčiai buvo pavadinti baltais. Archeologai byloja apie aisčių kultūros įvairovę, būtį ir genčių slinktis. Aisčiai davė pradžią daugeliui valstybių, bet šiandien tvirtai žinome, kad tiesioginiai aisčių palikuonys – Lietuva ir Latvija.
Pažinimas prasideda nuo trupinėlio. Tarkim, man nuo to, kokia buvusi vakarų aisčių (baltų) religija ir kokie rudimentai išliko iki šių dienų. Ir viskas nuo to taško, kad istorinio romano „Vytauto žemė“ (manoma, kad pavyks ekranizuoti) rašymo metu prireikė „konkretaus“ Vytauto Didžiojo epochos žemionių buitinio gyvenimo. Ką valgė, kuo rengėsi ir kaip tikėjo.
Smalsumas vedė tolyn ir tolyn, kol internete atsitiktinai užklydau į „Vykinto keliai“ svetainę. Tai, ko pašėlusiai reikėjo! Konkretumo. Akivaizdumo. Logikos. Baigiantis karantinui prof. dr. Vykintas Vaitkevičius ir dr. Daiva Vaitkevičienė visą saulėtą dieną mus, tris dešimtis smalsuolių, vežiojo ir vedžiojo po Ignalinos kraštą. Pažinimo virusas – įkyri liga. Po to, kelionės po Elektrėnų savivaldybės tokias vietas, kur retas užmeta akį. Po to, Trakų kraštas ties Rūdiškėmis, Aukštadvariu (vadintu ir Navimpiliu) ir pan. Žinoma, ateičiai dar liko labai daug „tuščių“ langų.
Tiesiog pritrenkia nepaprastai tikslus, po kruopelytę surinktas pasakotojo tekstas, iliustracijos ir kelionės vorele per lietų, vėją ar kaitrą. Po laukus, pievas bei miškus. Ir niekas neinkščia, nezyzia, ir visi kantriai trepena paskui dvimetrinį profesorių. Kur tai matyta ar girdėta?! Niekur.
Ignalinos raj., Kazitiškio seniūnijoje matome Antakmenės Aukų didžiulį, gumbuotą su įduba akmenį. Tikrą. Tokį, kurio dar nesuniokojo šiandieniniai Senosios baltų religijos, Romuvos išpažinėjai. Prof. Vykintas apgailestavo, kad neteisingai orientuoti baltų religijos gerbėjai savo ugniakurus perkėlė ant archeologinių paminklų, aukurų. Nuo ugnies karščio akmenys trūkinėjo, o vanduo, šaltis ir kerpės trupino sutrupino tol, kol mums brangūs paminklai sunyko. Gal dešimtys, o gal ir šimtai! Norisi iš visų plaučių rėkti: aukuraai – ne ugniakurai! Aukurai skirti aukojimui!
O aukuras, tikras retuolis prie Vilkokšnio ež. (Trakų raj., Grendavės sen.) jau skeldėja. Naujieji pagonys savo juodą darbą jau atliko. Nugrandėme aplipusias samanas, bet jau kas iš to? Nuo buvusio laužo vargšelis suskeldėjo. Galėtume išgelbėti užglaistę cementu, bet nevalia, archeologinis paminklas. Saugomas valstybės. Nuo ko? Nuo tų žmonių, kurie nesupranta vertės.
– Man į rankas pakliuvo Broniaus Kvyklio knyga „Mūsų Lietuva“. Ten parašyta, kad Vilkokšnio ež., Kreivakojo įlankoje, pakrantėje, visai šalia vandens, yra įdubęs akmuo. Gal aptašytas, dar šalia pridėta ir kitų akmenų... 1991 m. dideliu tiražu platinama, gausiai iliustruota knyga tiesiog užburia.
Kaip taip gali būti? – kalba prof. Vykintas, – Dar nesibaigę mano abitūros egzaminai, bet aš jau traukiniu važiuoju į Vilnių, paskui traukiniu į Rūdiškes, o iš ten dviračiu į Alkaitį, link šito akmens. Visi apie tą akmenį žino, rodo kelią...
Štai tokia žymaus mokslininko, profesoriaus Vykinto kelio pradžia. Mums aiškiau nei saulėta diena: tokiu Žmogumi galima tikėti. Sakys tiesą, gerbs ir visada mylės tiesą. Ir po kiekvieno aplankyto objekto Vykintas užveda giesmę. Ir mes, sustoję ratuku, tyliai, kad nepažadintume dvasių, traukiam giesmę. Visada. Paprasta melodija suvienija mūsų dūšeles ir mes, pilni pagarbos bei patoso, žygiuojame tolyn.
Mūsų kelyje piliakalnių daug. Ir pasakojimų, mitų bei archeologų darbo pavyzdžių daug. Ir mes klausinėjame daug. Ir mes – margumynas. Yra istorikų, medikų, rašytojų ir mokslininkų. Ir visi mylim savo senolę Lietuvą. Tarkim, visai mažas, bet nepaprastai status Beižonių piliakalnis po prof. Vykinto pasakojimo ūmai tampa gyvu. Vaizduotė dirba staigiai ir sklandžiai. Užlipę apylinkių žemionys į savo kuopą, susirinkimą, sąšauką štai įteikia kreivą, gumbuotą ąžuolo lazdą išmintingiausiam bendruomenės vyrui ir skelbia jįjį sau per žynį.
– Štai šita vieta, šitas kelias ypatingai brangus. Tai kelias, kuriuo Vytautas Didysis keliavo iš Trakų į Kauną. Dabar čia tik kaimo keliukas, šalia kurio didelis akmuo. Gaidelis. Gaideliais ir dabar vadina tuos laukų akmenis, kur šalia švenčiamos rugiapjūtės pabaigtuvės.
Ir dar tuos akmenis, kurie po potvynio nuslūgus upėms, pirmieji pasirodo upių paviršiuje.
Tą dieną pliaupė lietus ir čaižė vėjas. Ir bridome per augalotą šunažolių pievą, Vilko salą, vanduo vos ne iki barzdos. Visi matė: išplėstiniais žingsniais taką minantis prof. Vykintas retkarčiais iš savo guminių išpila po litrą vandens.
O pasakojimas tiesiog užburia.
– Štai ten, ant tos Vilko salos buvo Gudelių namas. Ir visą gyvenimą Gudelienė čia, šalia Briaunos ežero, ganė karvytę, melžė pienelį. Ir prireikė aplankyti kaimynę. Po krūmu padėjo milžtuvę ir nuėjo, o grįždama į kažką padūrė koją. Nusistebėjo: kas čia toks aštrus galėjo susirasti? Ir ištraukė geležinį ietigalį. Pavartė pavartė ir paėmusi milžtuvę su pienu nušlubavo link namų. Bet apžiūrėjusi keistą, aštrų daiktą ūmai suabejojo. Tokio į namus neštis nevalia. Tikriausiai tai Perkūno bausmės strėlė! Kai žaibuoja, tai visi žemionys žino, kad Perkūnas baudžia ir su ugnimi svaido aštrumą. Dar prisišauks bėdos! Ir užkišo ietigalį po pirties stogu. Po daugel metų troboj pasirodė pasakų, mitų, dainų užrašinėtojai – kraštotyrininkai ir Gudelienė leptelėjo, kad kažkoks Perkūno daiktas dar vis po tuo stogu tupi, – kalba prof. Vykintas, – O tie studentai, kad subruzdo: kur?! O kai pamatė, tai visų akys kaip mat sublizgo. Ir Gudelienė nuvedė studentus į tą pievą, štai ant šitos Maleckų salaitės ir pasakė: čia radau. Ir šioje vietoje mūsų archeologiniai tyrimai tęsėsi ištisus dvylika metų. Mes radome Europinio lygmens radinių ir buvo tokių, kurie net nustebino. Tarkim, blindės lazda – labai retas radinys – su įrėžomis. Pasirodė, kad taip užrašytas ritualas. Koks? Nežinia koks.
Ir patylėjęs priduria:
– Blindė – brangus mūsų medis. Iš jos žievės gaunamas aspirinas.
Visi žinome, kad visoje Lietuvoje per 1000 pilkapynų. Vienur numirėlį dėjo ant žemės ir užkasė. Taip atsirado kaupas ir griovys apie kaupą. Kitur degino ir liekanas apkasė ar pylė į vandenį. Prie Beižonių išliko 16 pilkapių iš akmenų. Bet tai, kad mūsų senoliai nuogus numirėlius kėlė į medžius tam, kad mėsą nulestų paukščiai ar metė į vandenį, kad nuėstų žuvys, daugeliui mūsų buvo visiška naujiena! Tikrų tikriausias kultūrinis šokas! Laidojo tik kaulus. Toks buvęs kraupus paprotys.
– Mes, archeologai, beveik nerandame vaikų palaikų. Tai mįslė, nes daug vaikelių anksti mirdavo, o palaikų nerandame, – kalbėjo Vykintas, – Manome, kad palaikus degino ir pelenėlius pylė į vandenį. Toks laidojimo būdas vadinamas paskandomis.
Neiškenčiu ir klausiu: o vainikėlių plukdymo tradicija gal susijusi su mirusių vaikelių atminimu?
– Galėtų būti.
Pilkapynai glaudžiai siejasi su aisčių kultūra. Vieniems tūkstančiai metų, kiti „jauni“, supilti vos iki trylikto amžiaus. Manoma, kad pilkapynų tradicija tęsėsi 900 metų. Archeologiniai Anykščių pilkapynų tyrimai parodė, kad jei pilkapis supiltas, tarkim, IV ar VI amžiuje, žmonės (gal per Vėlines?) , matyt, ateidavo aplankyti mirusių net XVI amžiuje. Grioviuose apie pilkapius archeologai rado atitinkamų radinių Kokios gilios mūsų tradicijos! Kokios tvirtos ir nuoseklios mūsų pažiūros, mūsų pasaulėjauta, koks stabilus mūsų mentalitetas!
Prof. Vykintas minėjo, kad berniukai iš Visagino su metalo ieškikliais bandė rausti pilkapius, bet mes, lietuviai, tokių dalykų netoleruojame. Buvo sučiupti ir perduoti teismui. Po to mūsų protėviai ilsisi ramybėje.
„Vykinto keliai“ – nuostabus, švietėjiškai veiklai sukurtas projektas. Toks konkretus ir toks įtaigus, kad nuo naujų žinių atima amą. Tarkim, Beižonių, apylinkėse bridom per aukštapelkę. Kiminų kilimai ir žydi spanguolynai, o prieš 1000 metų čia tyvuliavo ežeras. Ir buvo ąžuoliniais rąstais nuklota medgrinda (jei kelias po vandeniu medinis, tai medgrinda, jei akmeninis – kūlgrinda, nes žemaitiškai „kūlis“ – akmuo). Ir šitiek bendruomenės pastangų dėl dviejų salelių, kurios ir iki šiol vadinamos Kukiškių Šventviete. Ir ten guli didelis, apsamanojęs akmuo. Ir aplink gal dviejų ar trijų šimtų metų senumo eglės. Jos auga, sensta ir savaime griūna, nes joks traktorius čia niekada nepasirodys. Apsamanoję, mirę kamienai pūna apibrėždami slaptybę ir šventumą. Sakė, kad čia gyvena kaukai, bet norisi tikėti, kad tai žynio ir Šventos ugnies vieta.
Arba: mes matome kalnelį, kurį kažkada uoliai prižiūrėjo jau mirusi Moteris. Ir seniai supuvo ir sugriuvo jos vienišas namelis. O šviesi atmintis liko. Bažnyčia šaukė, kad lietuviai savo nabašnikus nustotų laidoti laukuose, o laidotų, išsipirktų kapo žemę prie bažnyčių. Tarkim, apie Trakų bažnyčią palaidota per 800 žmonių.
– Tai senlietuvių kapavietė, – sako prof. Vykintas, – Išlikęs šaltinis, kuriame 1656 metais minėta, kad čia gyvena Lietuvos Senosios religijos žmonės.