Žemės ūkio kooperatyvo „Agroaves group“ valdybos pirmininkas Jonas Jagminas sako, kad mokesčiai visiems privalomi, jis puikiai supranta, kad jie pildo valstybės biudžetą. Tačiau yra kita, ūkiams itin skaudi tema – tai rinkliavos.
Jam antrina Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) vadovai, kurie dalinasi istorijomis, kaip ūkininkams siunčiamos sąskaitos „už nuotolines patikras", nors neaišku, kas ir kada ką tikrino.
„Rinkliavos klaikios. Pavyzdžiui, norint statyti paukštyną, reikia atlikti begalę brangių tyrimų – vykdyti taršos šaltinių stebėseną, tiriamas oras, vanduo, žemė. Toks valstybės sprendimas, realiai šalies biudžetui neduoda naudos, o ūkininkams yra papildomų mokesčių – rinkliavų – krepšys. Tokie mokesčiai kaip ir nedeklaruojami, tačiau šis rinkliavų krepšys ūkininkams sunkiai panešamas. Be to, šie mokesčiai tyliai ir ramiai didėja", – sakė J. Jagminas.
Į privatininkų kišenes
Pavyzdžiui, ūkininkai, norintys statyti paukštyną, su privačia įmone privalo pasirašyti 5-erių metų stebėsenos sutartis ir jų paslaugų programa tokiam laikotarpiui kainuoja apie 9 tūkstančius eurų. Tik po to, kai atliekamas numatytos statybų vietos oro, paviršinio grunto, vandens tyrimas, kuris trunka apie porą metų, galim pradėti derinti statybų reikalus“.
Anot J. Jagmino, pavyzdžiui, pastačius paukštyną privaloma per metus sumokėti virš 20 tūkstančių eurų siekiantį taršos mokestį.
„O mes turime šešis paukštynus, tad suma dauginama iš šešių. Tai tikrai ženklūs skaičiai, jau nekalbant apie tai, kad ta pati monitoringo programa atnaujinama kas penkerius metus ir vėl mokama apie 9 tūkstančius eurų. Tokia prievolė yra numatyta visą laiką, kol ūkininkauji“, – aiškino J. Jagminas.
Anot „Agroaves group“ valdybos pirmininko, jis dar suprastų, jei tokie mokesčiai keliautų į valstybės biudžetą, tada bent jau šalis turėtų aiškią naudą.
Tačiau nėra nė vienos valstybinės įmonės, kuri atliktų monitoringą, kiek rinkliavų surenka įvairias licencijas turinčios įmonės, tai daro tik privatus verslas. O nevykdant prievolės, laukia baudos.
Moki ir nežinai, ar gausi leidimą
Be to, anot ūkininkaujantys skundžiasi, kad vandens ir grunto (žemės) tyrimuose gausu tų pačių tyrimų įrašų, tačiau už atskirus įrašus tenka atskirai ir mokėti.
„Tai tikrai pertekliniai dalykai. Vos pradedi nuo techninio projekto, taršos tyrimai kartojasi 3-4 kartus. Didžiulius pinigus kainuojantys poveikio tyrimai trunka apie porą metų, tiek laiko ūkininkai būna nežinioje, ar leis ten vykdyti ūkinė veiklą, ar ne. O tai tik pirmas žingsnis. Net nežinau, kaip tokiu atveju tikimasi pritraukti kurtis naujus ūkius. Mes ne kartą siūlėme variantą, kad iki 300 gyvūnų sąlyginių vienetų (ferma iki tokio dydžio formaliai laikoma maža - red. past.) nebūtų reikalingas poveikio aplinkai vertinimas, kad tas lėšas būtų galima skirti investicijoms. Be to, tik po to seka statybos leidimų išdavimas, derinimas, pačios statybos, tad viskas velniškai ilgai užsitęsia“, – dalijosi įžvalga J. Jagminas.
Pasiūlymas taip sudominti ūkininkauti taip ir liko tik pasiūlymu. Nors ne kartą valdžios atstovai teigė, kad reikėtų paprastesnės tvarkos, anot „Agroaves group“ valdybos pirmininko, realybėje viskas vyksta atvirkščiai.
Tvarka vis sudėtingesnė
„Kiek mes dirbame, viskas darosi kur kas sudėtingiau. Nors kalbama, kad reikėtų tokius tyrimus atlikti kur kas greičiau. Įsivaizduokite, verslininkas, planuojantis kažkokią veiklą, vien su šiais tyrimais tąsosi porą metų. Aiškinama, kad neva tyrimai būtini, kad jei nutrauksite veiklą, tada bus tikrinama, ar per veiklos laiką buvo padaryta žala gamtai. Tokiu atveju ūkininko laukia baudos. Bet realybėje veiklą nutraukia tik bankrutavęs ūkininkas. Be to, po begalės tyrimų dar gauni taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, kuriame aiškiai išdėstytos ūkininko prievolės. Susidaro įspūdis, kad kai kurios uždaros akcinės bendrovės taip lobsta, nors nesukuria jokio produkto“, – pasakoja J. Jagminas.
Anot verslininko, bene sunkiausia tai, kad žemdirbiai privalo būti ir teisininkais, mat teisės aktai, kaip teigia J. Jagminas „keičiasi kaip marškiniai“. O baudėjų, jei kažką pražiopsosi, yra begalės. Greičiau ūkis sulauks tikrintojų, nei sulauks teisės aktų išaiškinimo.
Be to, net įvykdžius visus reikalavimus ir mokestines prievoles, ūkininkų laukia bene nemaloniausia verslo kūrimo dalis – tai rajono politikai.
„Varėnoje statybų leidimą fermai gavome tik po šešerių metų. Vietos politikai vis „muilijo“, taryba nepriiminėjo sprendimų. Žiūrėjo, kokiai politiniai partijai priklausau. Tik kai jau teisiškai įrodėme, kad esame teisūs, pagaliau išdavė leidimą statybai. O važiavo ir tikrino įvairių partijų pirmininkai“ , – tokius apsunkinimus ūkių verslui J. Jagminas vadina absurdo teatru.
Vyras sako nė kiek nesistebi, kad norint dirbti, tena kaip reikiant apsišarvuoti kantrybe ir pakovoti kartais net teisiniais būdais. Mat kiekvienas ūkininkaujantis susiduria su panašiomis barikadomis.
„Sunku ir apsakyt, kiek tai kainuoja sveikatos, nervų ir pinigų. Dėl tokių žaidimų prarandamos Europos Sąjungos investicijos gamybai“, – atviravo J. Jagminas.
Ūkininko plėtra - jo asmeninis reikalas
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas antrina, kad ta pati Europos Sąjunga (ES) šiaip sau pinigų nedalija. Kone visi norintys plėstis ūkininkai turi nemenkų įsipareigojimų bankams, nes žemės pirkimas nėra įtraukiamas į išlaidas, kurias galima nurašyti.
„Jei verslininkai investuoja į verslo plėtrą, jie investicijas gali pateikti kaip įmonės išlaidas. Tačiau ūkininkas perkantis žemę ir investuojantis į ją, turi visai kitokias sąlygas. Pirkdamas žemę ūkininkas įsipareigoja bankams, turi turėti nemažai savo sukauptų lėšų, tačiau tokia investicija į plėtrą prilyginama tik asmeninėms išlaidoms. O juk jei nebus žemės – nebus ir ūkio. Taigi, akivaizdu, kad ne visi sprendimai yra palankūs ūkininkui, – sako J. Talmantas. – Be to, mokesčiai sparčiai kyla, o ūkis yra labai rizikingas verslas. Gali būti vieni labai geri metai, tačiau po to gali orai būti tokie, kad ūkis neturės gero derliaus, reiškia, ir didesnių pajamų. Be to, ūkininkai, vykdantys žemės ūkio veiklą, įdarbina pagalbininkus. Ūkio darbuotojų išlaikymas kainuoja, be to, už juos mokami mokesčiai Mokesčių inspekcijai ir Sodrai. Taip pat veikla užsiimančio fizinio asmens mokestis sumokamas priklausomai nuo to, ar veikla pelninga, ar nuostolinga“.
Be to, nuo 2018 metų įsigaliojo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai. Jei dar praėjusiais metais ūkininkai mokėjo 5 procentus, šiais metais mokės jau 10 procentų, o nuo 2019 metų visi ūkiai jau turės mokėti po 15 procentų.
Anot J. Talmanto, taip pat reikia mokėti selekcinius mokesčius, ir tokia tvarka yra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Yra nemažai kitų prievolių, nemažai ūkininkų yra ir PVM mokėtojai.
Nuotolinės patikros
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asocijacija (LŽŪBA) pateikė ir mokestinių prievolių sąrašą. Žemės ūkio įmonės, be pagrindinių mokesčių, dar moka ir kitus, susijusius su žemės ūkio gamyba mokesčius:
- Mokestį už aplinkos teršimą (Pakuočių mokestį), komunalinių atliekų mokestis mokamas atskirai;
- Vandens išteklių mokestį;
- Mokestį už LR įregistruotas krovinines transporto priemones;
- Kelių naudotojo mokestį;
- Naftos produktų talpyklų apžiūros paslaugų mokestį;
- Žemės mokestį;
- Mokestį už valstybinius gamtos išteklius;
- Žemės ūkio technikos registravimo valstybės rinkliavą;
- Rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kurią nustato rajonų savivaldybės.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asocijacijos (LŽŪBA) Generalinis direktorius Jonas Sviderskis sako, kad kai kurie mokesčiai nežmoniškai išpūsti ir tenka mokėti už orą.
„Žemdirbiai sako, kad dalis finansinių įsipareigojimų yra pertekliniai. Tikrai kai kurie mokesčiai nežmoniškai padidinti. Kad ir nuo 2018 metų sausio mėnesio pasikeitęs šiukšlių tvarkymo mokestis. Jame jau mokėti numatyta mokėti už komunalines atliekas priklausomai nuo turimo ploto – skaičiuojama jau ir fermos, ir garo, ir kuro saugyklos plotas bei kiti turimi pastatai. O juk komunalinių atliekų kombainas tikrai negeneruoja, arba karvė tualetinio popieriaus tikrai nenaudoja. Šis mokestis pabrango Perkūnas žino kiek. Mes nesakome, kad nereikia mokėti, bet reikia nustatyti protingą tarifą. Be abejo, kainuoja komunalininkams ir kuro sąnaudos, ir sąvartyno tvarkymas, bet turi būti protingi mokesčiai. Mokėti už orą neprotinga. O yra net tokių atvejų, kai žmogus turi sandėlį, kuriame laiko kombainą, sandėlyje net nėra elektros, o už jo tvarkymą apie 700 eurų sąskaitą. Tai tikrai nėra protinga“, – pasakojo J. Sviderskis.
Anot J. Sviderskio, sunkiai suvokiamas mokestis ir už vizualiai apžiūrimas kuro talpyklas. Nei aišku kada kas jas apžiūrėjo.
„Pagal aprašymą, vizualiai tikrina naftos produktus. Tikrintojai atvažiuoja į ūkį, apvažiuoja naftos produktų kolonėles, kuro saugyklas ir nuotoliniu būdu taip patikrina kuro talpas. Tada atsiunčia sąskaitas – 200 eurų už nuotolinį patikrinimą. Net ūkininkai realiai nežino kada ir kas buvo atvažiavęs“, – pasakojo J. Sviderskis ir pridūrė, kad tokie patikrinimai vyksta per metus kartą ar du.
Dar vienas, anot J. Sviderskio, keistas patikrinimas – stiklinės kolbos ar šaldytuvo talpos tikrinimas. Kolbas reikia vežti į Meteorologijos patikrinimo stotį, kur pripila vandens ir tikrina, ar nepasikeitė kolbos tūris. Panašiai tikrinami ir tonas sveriantys šaldytuvai.
J. Sviderskis paskaičiavo, kad tikrintojų ūkininkai turi apie 60 ir ne visi jie yra valstybiniai. Tokius tikrintojus vyras vadina pasipinigavimo struktūromis, kurios nėra itin kontroliuojamos valstybės. Jie yra lizenzijuoti, tačiau kada atliks kas ir meteoroliginius patikrinimus, sprendžia patys.