Liepos vidury paskelbta, kad vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina birželį buvo 264 eurai už toną – 5,9 proc. mažesnė nei gegužę. Pasak specialistų pieno supirkimo kainų mažėjimas šiuo metų laikotarpiu – tai bendra tendencija, stebima visose ES šalyse. Kita bėda, skatinanti pasitraukimą – dėl sausros paruošta mažai pašarų ir jie brangūs.
Pienas pinga, šienas brangsta
Supirkėjai kainų kritimą aiškina tuo, jog kiekvieną pavasarį ir vasarą primelžiama daugiau pieno, bet jame mažėja baltymų ir riebalų santykis, dėl ko atitinkamai mažėja žaliavos supirkimo kaina. Rudenį ir žiemą atvirkščiai – pieno mažėja, bet dėl karvių mitybos piene daugėja riebalų ir baltymų, atitinkamai brangsta ir pieno žaliava.
Kalbant apie pašarą, jei iki šiol normaliais metais žolę pašarui buvo galima pjauti keturis kartus, šiemet to nebėra. Iš hektaro kai kuriuose regionuose anksčiau ūkininkas gaudavo 15 – 17 t šienainio, šiemet tik 2–3 tonas. Taip pat nėra ir kur gyvulių ganyti ir tenka naudoti žiemai paruoštus pašarus. Tokius faktus pateikia Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras Puskunigis. Vyras teigia, kad dėl sausrų šiemet kenčia gyvulininkystės sektorius ir tai turi dramatiškų Lietuvos žemės ūkiui pasekmių. „Pienas be jokios priežasties atpigo, ganyti nėra kur, pašarų nėra kur paimti ir žmonės masiškai parduoda karves ir baigia savo vargus“, – aiškina P. Puskunigis.
Nežiūrint į šias tendencijas pastebimas liūdnas smulkiajam Lietuvoje ūkiui tampantis reiškinys – pienininkyste užsiimantys nedideli ūkiai po truputį traukiasi iš rinkos. Pasak smulkius ar šeimos ūkius turinčius žemdirbius, pagrindinė to priežastis yra neadekvačiai žemos pieno supirkimo kainos.
Keičia kryptį
„Viskas priklauso nuo pieno kainos, pienininkams tai yra aktualiausia. Kainų kilimų per metus yra 1 - 2, o smukimų 10. Kiek žmogus atsilaikys? Anksčiau, prieš 4 - 5 metus, žmonės galėjo gyventi, išgyventi, kažkiek į ateitį planuoti ar dar ką nusipirkti, ūkį patobulinti. Dabar žinau ne vieną ūkininką, kuris važiuoja į užsienį papildomai užsidirbti, kad išgyventų. Ūkis yra ne ūkis, jei reikia papildomai dirbti, kad ji išlaikyti“, – kategoriškai kalba Pagėgiuose ūkininkaujantis ūkininkas.
Smulkūs ūkiai, matydami tokias pieno supirkimo kainas, užsidaro arba keičia savo ūkininkavimo kryptį. Vienas tokių ūkininkų, Arūnas Bušniauskas iš Pagėgių rajono. Vyras nusprendė parduoti 60 melžiamų karvių bandą į Lenkiją ir visiškai panaikino pienininkystės šaką savo ūkyje. Dabar A. Bušniauskas siekia labiau koncentruotis į mėsinius galvijus ir grūdines kultūras.
„Dėl pašarų jokių problemų neturėjau, šieną aš pasiruošdavau. Nors ir pašarų kainos kyla, viskas brangsta, o pieno supirkimo kaina yra dar mažesnė nei buvo litais. Reiškia, nereikalingas tas pienas.
Aš toliau ūkininkausiu, užveisiu mėsinius gyvulius, turiu grūdinių kultūrų plotą, bet melžiamų gyvulių atsisakiau“, – DELFI kalbėjo A. Bušniauskas.
Ūkininkas tvirtina, kad kuo toliau, tuo tokių kaip jis daugėja ir tai jau tampa liūdna tendencija. Ypatingai tai paveikia šeimos ūkius. Pagėgių rajone skaičiuojami jau nebe pavieniai atvejai.
Samdyti neišeina
„Žinau kitą ūkininką, irgi pardavė karves, tik jis su žmona dirbo, tai jie dar sau kažką uždirbdavo, o man reikėdavo darbuotojus samdytis, algas mokėti ir rezultatas – nulis, kai kuriais mėnesiais į minusą eini. Labiausiai kenčia smulkūs ūkiai. Nors iš tikro, tai visiems riesta yra. Paklauskite bet kurio pieno ūkio. Retas kuris gerai laikosi ar dirba pelningai. Visi kiti dirba ant nulio, tik išsilaiko.
Tokia realybė, toks verslas. Jei toliau bus tokios kainos, taip ir susinaikins visi smulkūs ūkiai. Nebent ūkyje turi būti labai didelė banda. Investicijos didelės, o supirkimo kaina nereali. Kai ji buvo litais, pieno litras kainavo 70 centų, o dabar gauni 20 – 22 euro centus už litrą. Kainos nerealios. Litais gerais mėnesiais esu gavęs ir 1.12 lito už litrą. O dabar 20 euro centai“, - liūdnus pieno supirkimo kainų skaičius vardina A. Bušniauskas.
Kad Lietuvoje vis daugiau atsisakoma auginti galvijus, paminėjo ir kitas Pagėgiuose ūkininkaujantis pašnekovas. Pasak prisistatyti nenorėjusio vyro, tai lemia būtent rekordiškai žemos pieno supirkimo kainos. Pastarųjų metų klimatinės sąlygos minimam reiškiniui lemiamos įtakos nors ir neturi, tačiau karščiai ūkininkams optimizmo neprideda.
Vyras sako, kad per karščius gyvulys nebenori ėsti. Atsistoja prie girdyklos, geria vandenį ir viskas, guli. Automatiškai krenta primilžis. Riebalai, baltymai, pieno kokybė krenta. Skaičiuojama, kad kelios karštos dienos nulemia 50 -100 litrų pieno kritimą.
Ūkininkas tikina, kad gal ir neverta skubėti ir daryti drastiškus pokyčius pienininkystės ūkyje, tačiau gyvulius išparduodančius ūkininkus vyras supranta.
Netenkina kainos
„Pieno kainos tragiškos. Pykstamės su vadybininkais, su supirkėjais, kažką gąsdiname. Bet jie ne kiek nebijo, sako lenkų pieno pilna, latvių pieno yra. Keisti veiklos gal neverta. Grūdininkams sausra, gamta irgi kenkia. Visur yra pliusai, yra minusai, būna gerų tarpų - būna blogų. Su kiekvienais produktais tas pats.
Negalima blaškytis, kol atsistoji į vėžes, kol sustyguoji viską, tai turi praeiti keleri metai. Aš penktus metus ūkininkauju, tai tik dabar galiu išsilaikyti pats ir išlaikyti šeimą. Reikia ir pastatų, ir technikos, žemių. Visur investicija, o pajamas skaičiuoji po mažiausiai 5 metų“, – savo nuomonę apie ūkio likvidavimą išreiškė Pagėgių žemdirbys.
Utenos rajone dirbantis ūkininkas taip pat smarkiai sumažino savo melžiamų karvių bandą. Vyras mano, kad šiais laikais bent kažkiek sėkmingai gali gyvuoti tik stambesni pienininkystės ūkiai.
Didieji išsilaiko
„Galvodavau anksčiau, kad va, turėti 10 – 20 karvių tai jau neblogai. Pats turėjau 50, dabar liko 16, ir tų norėčiau atsisakyti, bet negaliu, ėmiau paramą, turiu vykdyti įsipareigojimus, nors tai ir smaugia, kol kas pasilikau. Buvau į Šilalę nuvažiavęs, ten su pienininku susipažinau, klausiau, ar apsimoka, supirkimo kainos mažos. Jis turi 400-500 karvių, sako, primelžiu iš didelio kiekio, man užtenka.
Dideli stambūs ūkiai taip nesiskundžia. O turintys 50 galvijų – skundžiasi, darbo daug, o supirkimo kaina maža. Sunku tiems smulkiems pienininkams. O karvei jei vien tik šieną duosi, pieno kokybė bus prasta. Reikia pirkti kombinuotuosius pašarus, o jų kaina nemaža. Tai ir gaunasi: gauni už pieną - atiduodi už pašarus ir techniką. Paskui klausiu to ūkininko, kiek tu uždirbi iš tų 50 karvių, sako nežinau. Čia būna seno kirpimo žmonių, kuriems tai į kraują įaugę ir jie dirba taip pastoviai. Greit tokie ūkiai išnyks, liks tik didieji“, – prognozuoja uteniškis.
Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio, prekine pieno gamyba šiuo metu verčiasi 18,6 tūkst. pieno ūkių, kai 2015 metais jų buvo 32 tūkst. Nepaisant to, kad iš prekinės pieno gamybos per tą laiką pasitraukė beveik trečdalis ūkių, supirkto pieno kiekis sumažėjo ne taip smarkiai - 5,5 proc., rašoma pranešime. „Iš prekinės pieno gamybos daugiausia pasitraukė patys smulkiausi gamintojai. Jų pasitraukimą paskatino pieš kelis metus kilusi pasaulinė pieno krizė ir po to sekęs sudėtingas rinkai laikotarpis. Iš rinkos taip pat trauktasi dėl senatvės bei mažo ūkių efektyvumo“, – sakė E.Simonis. Pagal pieno ūkių vidutinį dydį Europos Sąjungoje Lietuva rikiuojasi sąrašo pabaigoje.