Sendaikčių pardavėjas neslepia, kiek uždirba iš išmestų daiktų

Seni banknotai, sovietmečio laikų knygos, įvairių laikotarpių ženkliukai ir etiketės. Smetoniniai žurnalai, laikrodžiai, praėjusio amžiaus nuotraukos. Įvairiausios smulkmenos, į kurias daugelis turgaus pirkėjų nesivargintų ir galvą pasukti. Buvęs ilgametis Žemaitijos skautų vadas Artūras Višnevskis, prekiaujantis viskuo, kas daugeliui tapo nebereikalingu šlamštu, pirkėjų suranda.

Per mėnesį šeštadieniais sakosi užsidirbąs „gerą minimumą“. Tokia prekyba dargi padeda vieną kitą litą užsidirbti ir nuskurdusiems mažeikiškiams. Tiems, kurie pastogę randa šalia keisčiausių daiktų. Jie kolekcionieriams – tikras lobis.

Prekės iš apleistų sodybų

„Labai daug dabar tokių „nubomžėjusių“ žmonių. Jie vaikšto po tuščius, apleistus namus. Randa ten visokių įdomių dalykų. Ateina čia, pabendraujame. Pasakau jiems, kad, tarkim, man reikia nuotraukų. Jie man: „Vajeteu, kiek ten mėtosi, nemanėm, kad reikia, spardom jas“, – pasakojo Artūras.

Tereikia paprašyti, ir šios prekės atsiduria ant Artūro prekystalio. Prekiautojas jas įsigyja už nedidelę kainą. Daiktai, kuriuos šie varguoliai atneša parduoti Artūrui, neretai – jų ar panašių į juos žmonių buvusio gero gyvenimo likučiai.

Apleistų sodybų Žemaitijos kaimuose ir miesteliuose, anot Artūro, yra į valias. Ne vienas tokios sodybos savininkas pasimirė, neturėdamas paveldėtojų.

Tarp A. Višnevskio tiekėjų yra ir tiesiog nusigyvenusių žmonių, kurie pardavinėja savo giminės relikvijas. Jausdamas, pas ką gali rasti panašių gėrybių, pasiprašąs į svečius ir pats. Išskirtinai lengvai bendraujantis vyriškis įleidžiamas į šiukšlynais paverstas palėpes. Ten kartais prasikrapštąs ištisą dieną.

„Žinau, kurios nuotraukos turi išliekamąją vertę. Skenuoju, dalinuosi su kitais. Domiuosi panašiais dalykais nuo mažens. Nuo šeštos klasės važiuodavau į Šiaulius susitikti su filatelistais ir bukinistais“, – pasakojo prekiautojas.

Jaučiasi laisvas

„Jaučiuosi kaip aštuoniolikos. Paskaičiavus – lyg ir keturiasdešimt šešeri. Visada turiu problemų, kai kas paklausia, kiek man metų. Svarbiausia, jaučiuosi laisvas. Kiti nežino, ką daryti su ta laisve. Tačiau aš žinau“, – atviravo buvęs skautų vadas.

Turguje A. Višnevskis prekiauja nuo praėjusio pavasario. Eina į turgų kiekvieną šeštadienį, jei tik nelyja. Karštis ir šaltis buvusiam skautui – ne bėda.

„Prisibendraujame, pasikeičiame daiktais, ateina žmonės, kurie atneša ką nors nauja. Jie pasakoja, kaip žmonės degina senas knygas. Gelbsčiu, kad nesudegintų. Už kilogramą moku po dešimt litų. Žmonės man jas tempia maišais“, – sakė Artūras.

Tarp Artūro prekių – žemėlapis, pagal kurį gali surasti buvusių Antrojo pasaulinio karo vadavietes, o ten – karo reliktų. Bombų esą niekas neieškąs. Ieškotojus domina apdovanojimai, ypač Vokietijos kariuomenės. Randa kareivių žetonų, už kuriuos Vokietijoje netgi galima gauti pinigų. Ypač tais atvejais, jeigu nurodoma radybų vieta. Istorija besirūpinančios organizacijos tada gali naujais vardais papildyti savo žuvusiųjų sąrašus. Už tai esą galima gauti kelias dešimtis eurų.

20 litų už seną nuotrauką

Dalies žmonių dėmesį patraukia senos nuotraukos ant prekystalio. Jei albumas atkeliavo iš Tirkšlių, šios nuotraukos gali sudominti kurį nors iš ten kilusį turgaus pirkėją.

Prekeivis bendradarbiauja ir su fotografijos salono darbuotoju, kuris iš jo pasirenka nuotraukų meninėms reprodukcijoms. Ypač vertinamos tos, kur atsispindi koks nors veiksmas, senovinė technika, instrumentai, įvykis, ypatingesnis statinys. Iš tokių nuotraukų vietinis fotografas surengia netgi fotografijos parodas. Turgaus prekiautojai tokių nuotraukų irgi ieško. Už vertingesnę nuotrauką nepagaili pakloję ir 20 litų.

Jei Artūras mato, kad nuotrauka reikalinga ne vien užspausti nuosavame albume, bet parodyti plačiau, tokiam pirkėjui taikąs keleriopas nuolaidas. Toks žmogus įdomią nuotrauką gali įsigyti ir už penkis litus.

Tarp A. Višnevskio prekių – banko išleistos knygelės, kuriose aprašyta, kaip atpažinti tikrus pinigus. Vienas panašus knygelių komplektas jau nupirktas. Panašiais dalykais labiausiai domisi kolekcionieriai. „Yra dalykų, kurie šiandien nevertinami, o po kelerių metų jie turės paklausą“, – aiškino prekiautojas.

Šaulių žurnalas už 5 litus

Didžioji dalis A. Višnevskio pirkėjų yra vyresnio amžiaus žmonės, dalis jų – kolekcionieriai. Juos domina seni pinigai, dokumentai, etiketės.

Kopijuoti seni spaudiniai – tokie kaip 1920–1940 leistas šaulių žurnalas „Trimitas“ ir panašūs – dar viena Artūro prekių. Tokia spaudinio kopija, užmetus akį, mažai skiriasi nuo originalo, nors yra patvaresnė. Už kopiją prašoma 5 litų.

Prekiautojas surandąs žurnalą, jį skenuoja vietos spaustuvėje, padirbama kopija, o paskui prekiaujama turguje. 1912 metų etiketę pas Artūrą galima įsigyti vos už 3 litus. Kai kurie žmonės savo namuose kuria nedidelius muziejus, jiems dažniausiai ir skirti panašūs gaminiai.

Iliustruotos žydų pasakų knygelės vaikams, išleistos 1991-aisiais – tai, ką dar pavyko išgelbėti nuo krosnies. Kažkas buvo pasiėmęs platinti, bet nepardavė, vėliau knygelės kartu su parduodamu namu atiteko kažkam, kam jų likimas neįdomus.

Seni sieniniai ir rankiniai laikrodžiai – prekybvietės puošmena, savotiški laiko simboliai. Juos atneša ir parduoti prašo žmonės. Kosmetikos ir parfumerijos krepšelyje – daiktai iš dėvėtų drabužių siuntų. Garso aparatūra, sieninis sovietmečio laikų laikrodis mediniu korpusu, keraminė varlė (už ją prašoma 100 litų), didžioji dalis knygų, foroaparatas „Zenit“, objektyvas su Maskvos olimpiados simbolika – paties Artūro daiktai.

Artūro prekybos vietoje, pačiam prekiautojui už nugaros – skelbimų lenta, kurioje skelbiama apie nekilnojamojo turto ar buitinės technikos pardavimą.

Pinigų atneša pinigai

Įvairūs pinigai – nuo prieškalio laikų banknotų iki sovietmečio monetų – geriausiai einama A. Viškevskio prekė. Jie sudaro didžiausią uždarbio dalį.

Kilogramą sovietmečio kapeikų prekiautojas rinkoje gauna už 12–15 litų. Parduoda, žinoma, brangiau.

Džiaugtųsi turėdamas daugiau ženkliukų – žmonėms patinka įsigyti tarybinį ar karo ženkliuką. Labai gerai žmonės pirko spaliukų ir pionierių ženkliukus. „O, bus vaikystei prisiminti“, – sako Artūro pirkėjai.

„Štai toks ženkliukas pašte kainuotų apie penkis litus. Aš jį parduodu už tris litus“, – sakė, rodydamas į simbolinę trispalvę vaizduojantį ženklelį.

Už vietą turguje šeštadienį jis moka 10 litų. Anksčiau čia panašiais įvairiais daiktais prekiavęs vyriškis išdidžiu gestu jam šią vietą „užleidęs“. Turgaus dieną, tiksliau – pusdienį, uždirbąs nuo 200 iki 350 litų. Dalį uždarbio tenka skirti naujoms prekėms įsigyti.„Per mėnesį gaunu gerą minimumą“, – tvirtino prekiautojas.

Penktadieniais turgui ruošiamasi visą pusdienį. Grupuojama, skirstoma. Kitas dienas Artūras skiria namo remontui. Tuo pat metu reikia rasti laiko nuskenuoti ar nukopijuoti kai kuriuos pirkėjus dominančius dokumentus – nuotraukas, žemėlapius.

Nuomoja žemę

Be prekybos turguje, A. Višnevskis verčiasi nuomodamas 30 hektarų žemės, platindamas sveikatinimui skirtus maisto papildus.

Apie kadaise įgytą profesiją Artūras Višnevskis per daug kalbėti nenori. Baigė žemės ūkio technikumą, apie žemės darbus nusimano. Nesibaido jų, tačiau žemdirbio profesija jo pajamų šaltiniu netapo.

Save ir panašius į save Artūras vadina „nesisteminiais“ žmonėmis. Jie nepasiduoda įbrukami į aiškaus ar tvarkingo gyvenimo rėmus.

Tiesus, daugelio pramintas kelias tokių, kaip Artūras, irgi nedomina. Ilgiausiai išbuvo Žemaitijos skautų organizacijoje. Dirbo jos vadovu. Atidavė šiai organizacijai penkiolika metų. „Grubiai paskaičiavau, kad pusę šio laiko pragyvenau stovyklose ar žygiuose miške – septynerius metus su puse. Po egle, prie laužo“, – juokėsi buvęs skautų vadas.

Skautus, jo paties žodžiais, paleidęs 2002-aisiais – kai tik atsiradę kam šią organizaciją perduoti. Ilgą laiką neatsiradę patikimų vadovų.

Kadaise įsigijęs žemės, svajodamas apie kaimo turizmo verslą. Tačiau iki šios dienos nesulaukiąs tinkamų pagalbininkų, kurie turėtų ne tik idėjų, bet ir imtųsi kartu jas įgyvendinti. Iki šios dienos jo žemėje vykstančios skautų stovyklos.

Gamino pudingus ir augino grybus

„Pabandžiau dirbti sistemoje. Nepatiko man“, – pasakojo A. Višnevskis.

Airijoje jis dirbo dvejus su puse metų. „Gaminome ryžių pudingus. Juos eksportuodavo į Angliją, Graikiją, kitas šalis. Tekdavo kartais dirbti ir naktį. Būdavo, gauname greitą užsakymą ir matome, kad neužteks darbininkų. Tada skambinėji visiems pažįstamiems, kad tą savaitę žmonių turėtume. Nors anglų kalbos beveik nemokėjau, tačiau labai greitai užmegzdavau kontaktą. Įvertindavau, ar žmogus patikimas. Privalėjau būti tikras, kad jis dirbs sąžiningai. Ir man sekėsi. Neapsigavau nė sykio“, – pasakojo Artūras.

Kvietimui likti dirbti „supervaizeriu“ jis liko abejingas.

Užsienyje jam dar teko dirbti statybose, grybynuose. Vėliau radęs darbą statybose. Restauravo senovinį namą. Iš to laikotarpio labiausiai įstrigę, kaip nelabai toli nuo statybvietės gyvenęs savininkas stebėdavęs darbininkus pro žiūronus. Vėliau atėjęs aiškindavęs, kas padaryta ne taip.

Nepamirštama kelionė per visą Angliją, bandant patekti į keltą, plaukiantį į Airiją. Prisimena ir kelionę į šiaurinę Angliją ir darbininkų turgų: kaip pasienyje „supervaizeris“ kalbino keliolika eilėje išsirikiavusių, darbo laukiančių darbininkų. „Jei mikčioji, ieškodamas tinkamo žodžio, jei jis mato, kad nesi drąsus – tokio neims“, – pasakojo Artūras.

Darbe – tarsi už bausmę

Grįžęs į Lietuvą jis pirmiausia sumokėjęs pinigus už žemę. Pirmasis jo darbas tėvynėje buvo apsaugos taryba. „Nebuvo leidžiama nė atsisėsti. Laikas pavalgyti – penkiolika minučių. Paskui ir galvoju: kuo aš nusikaltau? Ar man to reikia? Kai dar pradėjo mokėti pinigus vokeliuose, peržegnojau juos ir atsisveikinau“, – pasakojo Artūras.

A. Višnevskiui netikusi nė viena sistema. Juolab – užsienis. „Viskas ten suskirstyta, sunumeruota. Gal, jei esi ten gimęs, tai atrodo natūralu. Bet mano mintys visada buvo – grįžti namo, į Lietuvą. Žinoma, esu dėkingas Airijai. Ji man padėjo man susimokėti už žemes. Visą dešimtmetį praleidau, po lopinėlį formuodamas savo sklypą. Reikėjo pinigų“, – prisipažino mažeikiškis.

Šiuo metu jo svajonė – suburti žemės sklypų savininkų, svajojančių apie kokią nors nestandartinę veiklą, organizaciją. „Laisvų žemių karalystę ar panašiai“, – juokėsi Artūras. Ši organizacija jungtų bendraminčius, kurie savo veiklai rastų erdvę A. Višnevskio žemės sklype.

Bandė atgaivinti Sąjūdį

A. Višnevskio prekystalis – apsikeitimo kuo įvairiausia informacija vieta. Nors Artūras nepriklauso jokiai partijai, prijaučia tautininkams. Ten pažįstąs tokių pat „nesisteminių“, naujovėms atvirų asmenybių. Šie žmonės prieš keletą metų Mažeikiuose bandė atgaivinti, atnaujinti tikrą, veiklųjį Sąjūdį.

„Norėjome pasilikti tą patį antspaudą ir tą pačią idėją. Nepavyko. Peržegnojom ir palikom“, – aiškino A. Višnevskis. Daliai senosios kartos sąjūdininkų esą pasirodę svarbiau būti taikoje su dabartine rajono valdžia, nes ji duodanti jiems lėšų paminklams statyti.

Turguje nuo ankstaus ryto jis girdįs vieną ir tą patį: ką beišrinksi, bus vienas ir tas pats. Nepasisekė A. Višnevskiui surinkti tinkamo kiekio parašų už pretendentą į šalies prezidentus Rolandą Paulauską, nelabai norėjo žmonės rašytis ir už tautininkų kandidatus į Europos Parlamentą. Tačiau nenusimenąs. Ne jo būdui.

Kaimiški regionai silpsta

Tai, kas šiuo metu vyksta šalyje, buvusiam skautų vadui, žinoma, neatrodo gerai. Artūro auklėtiniai, kadaise kartu su juo keliaudavę į skautų žygius, stovyklaudavę miškuose, pasklidę po įvairias valstybines įstaigas. Kai kuriems teko dirbti policijos struktūrose, tačiau skautiškai jų dvasiai irgi sunku prisitaikyti prie struktūruotos veidmainystės, aukščiausio lygio korupcijos. Artūrą pasiekia istorijos apie gerai suplanuotas policijos ar panašių institucijų atstovų regionuose operacijas, kurias sustabdė skambutis: „Nelieskite“. „Juk šitaip tave verčia tapti vagimi“, – piktinosi buvęs skautų vadas.

Viena iš skaudžiausių Lietuvos bėdų, pasak A. Višnevskio, kad šalies kaimiški regionai silpsta, žmonių čia vis mažiau, tuo tarpu didieji miestai auga, jiems valdžia dėmesio rodo vis daugiau. Jam nerimą kelia ir augantis pensininkų i pašalpų gavėjų skaičius, kurį turi išlaikyti vis mažiau dirbančių žmonių.

Išlaikytinio ateitis – ne Artūrui. Šiuo metu jis kartu su mama bando įsikurti name netoli turgaus. Vieną iš antro aukšto kambarių ketina skirti vien knygoms. Turi idėjų Renavo kaime įrengti paplūdimį, sutvarkyti piliakalnį, įkurti kaimo turizmo sodybą.

„Kadangi esu nutaręs, kad gyvensiu iki šimto metų, laiko dar turiu“, – juokavo buvęs skautų vadas.