Senoje kolūkio kontoroje – naujas jaunojo ūkininko gyvenimas

Nebent tik sovietinės „egzotikos“ šiandien pasiilgę sodiečiai galėtų pavydėti jaunajam ūkininkui Dariui Pundziui, gyvenančiam buvusioje kolūkio kontoroje Betygaloje, Raseinių rajone.

Tik nemanykite, kad ši įstaiga buvo kokiame nors gražiame pastate... Paprastą medinį namelį, prie kurio nė tvarto nebuvo, atėjus tinkamam laikui, nusipirko Dariaus senelis, o jam mirus, močiutė padovanojo anūkui. Dabar pastatus reikia prikelti naujam gyvenimui, nes čia gyvenant ir ūkininkaujant, kito pasirinkimo nėra.

Pradėjo nuo kelių avių

D. Pundzius pasakojo, kad ne vien tik dėl to ši vieta yra įžymi. „Čia caro laikais, kai dar net nebuvo Saugailių kaimo, pastatė Lechovo dvarą. O dar vėliau toje pačioje žemėje surentė Juliaus Janonio kolūkio kontoros pastatą.

Kolūkį prijungus prie Berteškių kaime buvusio „Raudonosios vėliavos“ kolūkio, liko laisvos patalpos, kurias nusipirko mano senelis Antanas Dapkevičius. Jam mirus, močiutė, vardu Elena, visa tai padovanojo man“, – istorijos subtilybes prisiminė D. Pundzius.

Jo laukė tik vienas pasirinkimas – čia gyvenant ūkininkauti. Bet nei žemės ūkio technikos, nei jokių padargų neturėjo. Sąskaita banke taip pat buvo tuščia. Ir kai tik 2004 m. Lietuvai buvo atidarytos Europos Sąjungos sienos, išvažiavo į Angliją padirbėti ir pinigų susitaupyti. Ten šešerius metus dirbo vištų pakavimo ceche.

„Jau prieš išvažiuodamas į užsienį turėjau sumanymą Lietuvoje auginti avis, – prisimena Darius. – Bet kai Škotijoje prisižiūrėjau avių, ta mintis dar sustiprėjo. Ir kai tik grįžau 2010-ųjų vasarą, po poros savaičių nusipirkau tris avis ir aviną. Nuo to ir prasidėjo mano ūkininkavimas. O dabar jau visai nemaža banda – šešiasdešimt šešios avys“.

D. Pundzius šiuo metu plėtoja ekologinį ūkį – avims augina runkelių, avižų. Prie namų turi 2 ha pievų, truputį toliau – dar 3,5 ha ir 0,5 ha dirbamos žemės. Kitokių gyvulių nelaiko.

„Mano žmonos Linos ūkis – aštuonios vištos. Dar mūsų bendrame ūkyje yra didelis šuo Vilkis ir katinas Mikis“, – šmaikštavo Darius.

Be problemų neapsieisi

Ūkininkas dar sakė, kad šiais laikais dėl valdžios sprendimų neretai vis dar iškyla įvairių problemų. Štai jam pasitaikanti – avių suskaičiavimas ne tuo laiku.

„Vasarą, kai, pvz., birželio mėnesį, avis sertifikuoja „Ekoagros“ tikrintojai, jų būna daug, - apie šešiasdešimt. Bet aš nemažai jauniklių, per vasarą užaugusių, iki žiemos parduodu ir jų lieka žymiai mažiau. „Ekoagros“ atstovai kasmet man rašo įspėjimus, kad neužteks pašarų. Tada aš jiems rašau pasiaiškinimą, kad žiemą avių turėsiu mažiau ir kad pašarų tikrai užteks. Taip, jie irgi rūpinasi, kad gyvuliai turėtų ką ėsti“, – pasakojo D. Pundzius.

Pasak pašnekovo, plėsti ūkio nebeįmanoma, nes nėra laisvos žemės, kurios būtų galima išsinuomoti, – kaimynai viską išgaudė, pardavė, išpirko...

Į klausimą, ar galima normaliai gyventi, turint tokį nedidelį ūkį ir keturių asmenų šeimą, kurioje auga dukrelės – vienų metų Melita ir trejų Elada, pašnekovas atsakė: „Gaunu ir pastovias pajamas – dirbu vadybininku „Ginalo“ firmos parduotuvėse, prekiaujančiose „Stihl“ bei „Viking“ produkcija, Raseiniuose ir Ariogaloje“.

Patalpas pritaikė gyventi

Pastaraisiais metais D. Pundzius remontuojasi gyvenamąjį namą – įrengė šildomas grindis, įpusėjo keisti stogo dangą, kuri jau neturi asbesto.

Įdomu buvo klausytis, kai jaunas vyriškis rodė ir priminė, kaip šios patalpos anksčiau atrodė. Pusę namo užėmė kolūkio salė, kurioje savaitgaliais vykdavo šokių vakarai. Į šokius čia ateidavo ir Dariaus mama su savo broliu. Dabar salės vietoje įrengta svetainė, miegamasis kambarys, o buvusioje kino aparatinėje – vonia ir tualetas. Ten, kur anksčiau buvo buhalterija ir kur sėdėdavo agronomas bei zootechnikas, padaryta erdvi virtuvė. Na, o kolūkio pirmininko kabinete šiuo metu – vaikų žaidimų kambarys.

Kieme atsirado naujų statinių – pirtis, pavėsinė su akmeniniu židiniu šašlykams ir dešrelėms kepti, vaikų namelis ant „vištos kojelės“, visa tai puošia ir akmenimis apmūrytas šulinys.

Atokiau už sodybos ūkinių pastatų tebėra garsusis antžeminis rūsys. Tik jo paskirtis jau kitokia. Dabar jame puikiai išsilaiko bulvės ir daržovės, o anksčiau per vasarą gulėdavo žiemą Dubysoje išpjauti ledų luitai. Juos naudodavo kolūkio karvių pienui atšaldyti. Kaimo žmonės tebeprisimena, kaip šis rūsys padėjo kaimiečiams... stoti į kolūkį.

Pasakojo, kad tuos, kurie nenorėjo stoti į kolūkį, per naktį palaikydavo uždarytus šiame rūsyje, tai rytą žmonės jau „mielai“, „savo noru“ rašydavo pareiškimus, kad priimtų juos į kolūkį...