Netoli Vievio, Lunkiškių kaime, įsikūręs „Baltosios avies“ kooperatyvas veikia daugiau nei 8-erius metus. Nors pavadinimas ir sufleruoja apie avininkystę, tačiau ūkininkas Gintautas Migonis jų nebeaugina. Prieš kurį laiką ūkį aplankė vilkai ir išpjovė mėsines avis.
Dabar jo ūkyje moderniose palapinėse auginami ir penami mėsiniai galvijai, daugiausiai – angus veislės, taip pat yra šarolė ir holšteinų veislių galvijų.
Visus metus gyvena lauke
Šie gyvuliai visais metų laikais laikomi lauke, moderniose apvaliose palapinėse be sienų. Prieš 7-erius metus ūkininkas šį projektą nusižiūrėjo Danijoje ir pasistatė pirmąją palapinę, neseniai – ir antrą. Vienoje telpa apie 80-120 galvijų.
Ūkį prižiūrinti veterinarė Raminta Freimanaitė pasakoja, kad šios palapinės turi daug privalumų, tačiau ji įžvelgia ir keletą minusų.
„Pirmiausia jose nesikaupia amoniako dujos, viršuje – anga, tad neturime tvarto šiltnamio efekto. Jei vasarą esate buvę tikroje fermoje, kai temperatūra pašoka iki 30 laipsnių, jaučiamas stiprus kvapas, gyvuliams per karšta, dedami ventiliatoriai, o mums to nereikia. Tai – natūralios sąlygos, gyvuliui geriau.
Dažnai žmonės klausia, ar uždarome juos žiemai kur nors. Tačiau jie visus metus taip stovi, nesvarbu – sninga, lyja ar saulė šviečia. Yra pliusų, bet ir šiokių tokių minusų. Pavyzdžiui, krituliai – jei stiprus sniegas ir vėjas, jie patenka į vidų, automatiškai sunaudojame daugiau šiaudų, gyvuliams stresas dėl šalčio. Praeitą žiemą buvo 20 laipsnių šalčio, mūsų girdyklos šildomos, šiaudų daugiau ir visa kita, bet žmogui daugiau darbo palaikyti gyvulį švarų, tvarkingą ir patenkintą“, – dėsto ūkyje dirbanti moteris.
Anot jos, Europoje tokių projektų nemažai, tačiau Lietuvoje daugiau tokių nepamatysi pirmiausia dėl kainos. Prieš 7-erius viena palapinė kainavo apie 1 mln. litų arba apie 300 tūkst. eurų. Ūkininkas iš dalies pasinaudojo parama, tačiau nemažai prireikė ir savų investicijų.
„Daug kainuoja betonuotas grindinys, turi būti šildymo sistemos, nes girdyklos šildomos, pravesti vamzdeliai, elektra. Lauke gali būti 30 laipsnių šalčio, bet vanduo neužšąla. Viduryje įrengtos svarstyklės, per valandą dviese pasveriame visus gyvulius. Pati konstrukcija nėra itin brangi, bet pagrindo paruošimas daug atsieina“, – pažymi R. Freimanaitė.
Parsivežė iš Vokietijos
Paklausta, ar patiems gyvuliams lietuviškos žiemos nėra per šaltos gyventi tokiomis sąlygomis, pašnekovė tikina, kad anguso veislės galvijai sutverti gyventi tokiomis sąlygomis – žiemą užsiaugina ilgesnį kailį, o vasarą būna trumpo plauko.
Pirmąją motininę angusų bandą ūkininkas pirko Vokietijoje, vėliau atsivežė iš Danijos, Čekijos, o dabar angusų buliukus perka iš vietinių ūkininkų. Pašnekovė pasakoja, kad nusipirkti atjunkytą telyčią iš ekologinio ūkio kainuoja nuo 1200 iki 3000 eurų, priklausomai nuo amžiaus, augimo greičio, genetikos.
Penimų galvijų ūkyje gyvena apie 200, motininių karvių – 170 ir apie 150 veršelių. Gimęs veršelis su mama gyvena 7 mėnesius, tada jie atjunkomi, šeriami žoliniais pašarais iš ekologinių pievų ir koncentratu – 5 grūdų mišiniu, kol užauga iki 700-800 kg. Moteris skaičiuoja, kad vieną gyvulį išlaikyti kainuoja 3-4 eurus per dieną.
„Mes šį svorį pasiekiame per 14-16 mėnesius, nes vėliau mėsa pradeda kietėti. Didžioji dalis Lietuvos ūkininkų gyvulius augina ilgiau, o Danijoje per 12 mėnesių gyvuliai pasiekia realizacijos svorį, tai – jau intensyvu, ten gyvuliai valgo nuolat iki soties“, – pasakoja veterinarė.
Pasiekus reikiamą svorį, angusas išvežamas į skerdyklą, iš kurios vėliau atkeliauja mėsa, brandinama 21 parą sausuoju metodu. Tuomet ji keliauja į parduotuvę Kaune arba parduodama pagal individualius užsakymus. Pardavus visą skerdeną, ūkininkas uždirba apie 4 eurus už kilogramą. O parduotuvėje mėsos kaina gali svyruoti nuo 10 iki 60 eurų už kilogramą, priklausomai nuo produkto.
Didžiausi anguso privalumai
„Steikai padaromi iš visko: kumpinės, nugarinės, mentės. Yra ekonominės klasės steikai, aukštesnės klasės, pati brangiausia mėsa – išpjova, nes jos mažiausiai. Taip pat iš angusų gaminamos dešrelės, koldūnai, burgerių mėsa“, – pažymi R. Freimanaitė.
Didžiausias anguso mėsos privalumas – marmuringumas, t. y. tarpraumeninis riebalas. Marmuringa mėsa – pati vertingiausia, ji – skanesnė, ją kepant riebalas tirpsta, mėsa būna sultingesnė ir skanesnė. Ūkininkai stengiasi, kad jų auginamų galvojų mėsa būtų kuo marmuringesnė, tad dalis buliukų yra kastruojami, tačiau yra ir genetinis faktorius.
Nustatyti mėsos marmuringumą galima keliais būdais, o šiame ūkyje naudojamas ultragarso skeneris. Ūkyje dirbanti moteris neseniai lankėsi Ispanijoje, kur mokėsi, kaip skenuoti gyvulių nugaros raumenis. Veterinarė pasakoja, kad ūkis daug investuoja į gyvulių profilaktiką, atlieka įvairių ligų tyrimus, juos vakcinuoja, nors tai ir nemažai kainuoja.
Vyksta į Latvijos aukcionus
„Baltosios avies“ kooperatyve gyvena ir 30 šerolė veislės mišrūnų ir grynaveislių. Jie auga greičiau ir jų išeiga didesnė nei anguso veislės. Tačiau jų mėsa ne tokia vertinga, techninė, labiau tinkama produktams – koldūnams ar faršui. Šiuos galvijus, kaip sako, pabandymui ūkis įsigijo Latvijos aukcione.
„Mes šiuos buliukus pirkome nuo 2,3 iki 2,8 už kilogramą. Vieno kaina išeina apie 650-900 eurų, priklausomai nuo svorio. Jie čia gyvena apie penkias savaites ir auga po 2 kilogramus per parą“, – pasakoja ūkyje dirbanti moteris.
Pašnekovė pažymi, kad Lietuvoje tokių prieauglių aukcionų nevyksta, tad Lietuvos ir net Lenkijos ūkininkai vyksta į Latviją.
„Pirmą kartą buvau tokiame aukcione, labai patiko. Buvo apie du tūkstančius galvijų, jie parduodami grupėmis – po 5, 10 ar 12. Labai norėčiau, kad ir Lietuvoje atsirastų tokie dalykai. Tik nežinau, kiek Lietuvos ūkininkai pasitikėtų, nes dažniausiai sako, kad už gyvulį nori 800 eurų, nors nesvarbu, kad kartais jis nėra tiek vertas. Jie patys dažniausiai nusistato savo kainą, tai nežinau ar taip drąsiai jaustųsi kaip latviai, nes jų gyvuliai gali būti parduoti ir už 500 eurų.
Tokiuose aukcionuose ūkininkas neturi jokios intensijos, atveža savo gyvulius ir net nežino, už kiek parduos juos parduos. Aukcione visi gyvuliai parduodami. Tikiuosi vieną gražią dieną Lietuvoje taip pat jie vyks“, – sako R. Freimanaitė.
Pas gyvulius vyksta ir naktį
Pati moteris ūkyje dirba 5,5 metų, nuo to laiko, kai ketvirtame kurse atvyko čia atlikti praktikos. Daugiausia užsiima ūkiniais darbais ir vadyba, o apie 20 proc. tenka veterinarijos klausimams. Visgi konsultuoti kitus ūkininkus kartais tenka ir naktį.
„Padedu ir kitiems ūkininkams – konsultuoju, būna kad gaišta gyvulys, išskrodžiame ir pasakau priežastį, klaidas, padedu su vakcinacija. Gyvulys, būna, suserga naktį ar sekmadienį. Manęs tuomet prašo: „Karvė neapsiveršiuoja, Raminta, padėk“, sėdi ir važiuoji. Smagu nuvykti pas ūkininką, kuris dėkoja už tavo darbą. Man dėl to ir patinka šis drabas – turiu daug laisvės, džiaugiuosi, kad mane vertina ir pasitiki, tuomet jautiesi drąsiai, supranti, ką darai“, – šypsosi pašnekovė.