Neieškojo reprezentacinio dvaro
Ilzenbergo dvarvietės atgaivinimo planai prasidėjo nuo dviejų vilniečio verslininko nuostatų: bet koks kultūros paveldo objektas, taigi ir dvaras, turi generuoti pajamas, bet tai neturėtų būti dar viena poilsiauti ar pramogauti kviečianti vieta – tokių dvarų Lietuvoje jau pakanka. Šios nuostatos, tiesa, tik papildė esminę V. Barakausko idėją – įnešti savo indėlį į šalies nekilnojamojo kultūros paveldo lobyną. Bet apie tai verslininkas kalba santūriai – sako tiesiog norėjęs pastatyti ką nors daugiau nei dar vieną verslo centrą ar gyvenamąjį pastatą.
Apie 15 hektarų plotą užimančią dvarvietę ir kartu dar apie 150 hektarų žemės verslininkas nusipirko 2003 metais. 200 kilometrų – tik tokiu atstumu nuo Vilniaus pavyko rasti nesugadintą, tai yra neišgriautą, neperstatytą ir dešimčių savininkų neišsidalytą, dvarvietę. Faktas, kad dvaras yra pačiame Latvijos pasienyje, taigi sovietmečiu apribotos veiklos zonoje, naujausių laikų Ilzenbergo dvaro istorijoje irgi suvaidino teigiamą vaidmenį, neabejoja naujasis savininkas. Ežeras, kurio pusė priklauso jau kaimynams latviams, matomas pro rūmų langus.
„Nuosavybės išskaidymo problema yra praktiškai visų Lietuvos dvarų problema, daugeliu atvejų jos tiesiog neįmanoma išspręsti. O tvarkyti tik vieną dalį, kitą paliekant apleistą, nesinorėjo, – komentavo V. Barakauskas. – Šiuo atveju nesitikėjau grandiozinio rezultato, mano tikslas buvo sutvarkyti dvarvietę kaip vientisą organizmą. Ilzenbergo dvaras gal ir neturi didingumo, bet jis turi galimybę. Sutvarkyti čia galima viską. Tik pirmiausia reikėjo rasti dvarui vietą gyvenime.“
Pasirinko biodinaminio ūkio idėją
Vietą gyvenime Ilzenbergo dvarui turės garantuoti iš Švedijos V. Barakausko parsivežta biodinaminio – uždaro ciklo – ūkio vizija. „Biodinaminio ūkio linija susijusi su Valdorfo švietimo sistema. Miestelio, kuriame lankėmės, bendruomenė taip ūkininkauja jau 70 metų. Biodinaminiame ūkyje viskas susiję: augalas teikia energiją gyvūnui, šis grąžina ją žemei, žemę sušildo saulė, vėl užauga augalas, žmogus įdeda darbo... Ir nėra jokio poreikio išorės dalyvavimui – visos ūkiui gyvuoti reikalingos priemonės yra savos. Šis nuošalyje esantis dvaras labai tinka tokiai veiklai, – įsitikinęs dvaro savininkas. – Tai ir atitinka istorinę tiesą – juk visi Lietuvos dvarai, išskyrus kelis reprezentacinius ar miestuose esančius dvarus, buvo susiję su žemės ūkio veikla. Ir ūkininkauta kaip tik taip, kaip biodinaminiuose ūkiuose – be chemijos, pasitelkiant tik natūralias priemones.“
Sukurti harmoningą augalų, gyvūnų ir žmonių sugyvenimą garantuojančią sistemą Ilzenbergo ūkiui prireikė ne vienų metų analizės ir skaičiavimų. Reikėjo išsiaiškinti, pavyzdžiui, ar nebus nusižengta biodinaminio ūkio filosofijai įrengiant laistymo sistemą ar naudojantis traktoriumi.
Lietuvoje, pasak V. Barakausko, kol kas nėra sėkmingų stambaus biodinaminio ūkio pavyzdžių – ligšioliniai bandymai žlugo entuziastams supratus, kad dideliam ūkiui, tokiam, kuriame įmanoma sukurti apsaugas nuo dalinės nesėkmės – pavyzdžiui, kokios nors rūšies augalų ar bičių išmirimo, – pirmiausia reikia išties didelių plotų.
Darbai surikiuoti racionaliai
Ilzenbergo dvarvietės tvarkyba prasidėjo ne nuo rūmų, o nuo aplinkos ir ūkio pastatų tvarkymo – rūpinantis, kad būtų užtikrintos sąlygos sėkmingam ūkio funkcionavimui. Pirmiausia nuo nevertingų ar senų medžių buvo išvalytas senasis XIX amžiaus viduryje įkurtas dvaro parkas (retinant parką atsivėrė vaizdas į įspūdingą ąžuolą: jo kamieno apimtis siekia 6,3 metro, skersmuo – 2 metrus, aukštis – 30,5 metro; šis, didžiausias Rokiškio rajone, ąžuolas jau įtrauktas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą), čia atnaujinti pasivaikščiojimo takai, pasodinta šimtai vaismedžių, išvalyti dvaro tvenkiniai. Šaltiniuotoje teritorijoje nuolat tenka gaudyti vis pasirodančius šaltinėlius. Infrastruktūra – irgi šio etapo rūpestis. Nutarta sutvarkyti kelius, jų apšvietimą.
Šimtai riedulių, ištrauktų iš tvenkinio ar surinktų kitoje teritorijoje, panaudojami atstatant stipriai apirusius XIX amžiaus viduryje ar antroje pusėje statytų arklidžių, rūkyklos, ūkinį pastatus, svirną, amatų namą. Beje, Ilzenbergo dvaro atkūrimo komandoje darbuojasi penki iš skirtingų šalies pakraščių atvykę akmenskaldžiai. Vėliau imtasi rekonstruoti gyvenamąjį pastatą, kur jau įsikuria biodinaminio ūkio valdytojai, šalia iškilo malkinė, vištidė, ledainė, šiltnamiai.
„Dvaras pirmiausia turi duoti tai, kas žmogui labiausiai reikalinga – duoną, – darbų eiliškumą pagrindė V. Barakauskas. – Juk 80 proc. gyvenimo praleidžiame dirbdami ar mokydamiesi ir tik 20 proc. – ilsėdamiesi. Visi mūsų planai ir darbai Ilzenbergo dvare tiksliai apskaičiuoti. Tarkime, gyvenamajame name, kuris sutvarkytas vienas pirmųjų, yra katilinė, reikalinga penkiems pastatams, taip pat šiltnamiams šildyti.“
Tiesa, jau atliktų darbų sąraše yra ir keli objektai, kurie pagal skirstymą patektų į rekreacinių objektų sąrašą – įrengtos estrada ir stovyklavietė prie dvarvietę juosiančio Ilgio ežero, kur atvesti elektra ir vanduo. Kadangi stovyklavietė toli nuo didžiųjų miestų, čia tikimasi sulaukti ne pusdieniui, o ilgesniam laikui apsistojančių svečių.
Paveldosauga: paprasta, kai laikaisi taisyklių
Pradėjus darbus ir kilus klausimams architektai jau galėjo kreiptis patarimų į vietos – Panevėžio apskrities ar Rokiškio rajono – paveldo saugotojus. Ir vėl džiaugėsi didelio atstumo nuo sostinės sąlygojamais privalumais. „Tvarkomų paveldo statinių čia mažiau, taigi ir darbų specialistai turi mažiau, atsakymus gauname operatyviai“, – sakė projekto architektas, įmonės „Devyni architektai“ vadovas Arūnas Skrolis.
Visi statiniai, jų sienos, angos, tinko sluoksniai buvo suskaičiuoti ir išmatuoti, buvo padaryti kompiuteriniai brėžiniai. „Gavome tikslius aprašus, ką galime liesti, o ko ne. Ir nurodymų tvarkingai laikomės, – patikino V. Barakauskas. – Aš daug dirbęs su statybomis, taip pat kultūros paveldo objektuose, ir man, kitaip nei žmonėms, kurie nesusiję su šia sritimi, nėra sudėtinga suprasti, kodėl ko nors negalima daryti. O kai tai supranti, dirbant kultūros paveldo objektuose nekyla jokių problemų.“
Vengiant gaišaties atsisakyta europinės paramos
Beje, neretai, pradėjus restauravimo darbus, paaiškėja, kad tai, kas iš pradžių, neturint galimybės įvertinti visų duomenų, paveldo specialistams atrodė vertingosios ypatybės, išties nevertinga. Įvertinęs kaip tik tokių precedentų galimybę, Ilzenbergo dvaro savininkas nusprendė apsieiti be Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramos.
Ne kartą ja naudojęsis, šiuo atveju V. Barakauskas nutarė, kad tai ir stabdytų, ir komplikuotų darbus.
Kaip pavyzdį verslininkas minėjo Bistrampolio dvarą, kurį atkuriant įgyvendinta bene dešimt ES remiamų projektų, bet ir trunka jie maždaug dešimt metų: „Europos parama gal kiek atpigintų Ilzenbergo ūkio projektą, bet ir dukart jį ištęstų. O tai galiausiai projektą pabrangina. Ir popierizmo būtų daugiau. Juolab kad Lietuvoje biodinaminis ūkis yra nauja sritis, apibrėžti tikslius planus iš anksto yra itin sunku. Juk nutikti gali bet kas – gal norėsime atsisakyti kokių nors gyvūnų auginimo, gal sumanysime perkelti kokią nors veiklą į kitą vietą. O kiekvieną projekto korekciją tektų suderinti su paramos teikėjais.“
Teko ir spėlioti, ir perdaryti suklydus
Ūkininkauti Ilzenbergo dvare nustota dar XIX amžiaus pabaigoje. Dvaro istorijos tęsinį kurianti komanda pasirūpino surinkti visą išlikusią istorinę medžiagą apie Ilzenbergo dvaro savininkus, čia vykdytas veiklas. Daugiausia žymių vėlyvojo klasicizmo rūmuose paliko XX amžiuje juose šeimininkavę žmonės. Vieni paskutinių – Panevėžio „Ekrano“ gamyklos atstovai, pastatą pavertę įmonės poilsio namais.
„Vykdome kūrybinį projektą. Patikėkite, reikia tikrai daug fantazijos norint atgaivinti senovinį dvarą, teko daug spėlioti, perplanuoti, perdaryti“, – sakė V. Barakauskas.
Vienas neatsakytų klausimų – kodėl gyvenamojo namo rūsio sienos storis lyg kokioje didesnio seisminio aktyvumo zonoje siekia 160 centimetrų. Atlikus geodezinius tyrimus, senąjį, saugotiną, namo rūsį pirmiausia teko nusausinti (vanduo čia siekė kelius), tada – šiek tiek pagilinti, ir dabar čia veikia ne tik šilumos mazgas, bet ir nedidelė kepykla, kur ateityje bus kepama duona iš ūkyje užaugintų grūdų.
Viena šio namo sienų irgi įspūdingo – kone metro – storio. Įdomu, kad ji ne XIX, o XX amžiaus vidurio statybos – viena tų detalių, kurias būtų galima griauti su paveldosaugininkų palaiminimu. Bet kam griauti, jei ji nekelia rūpesčių? Kapitališkai pastatytas gyvenamasis namas, įsitikinęs V. Barakauskas, stovės dar šimtus metų.
Rūmus atvers nebijantiesiems darbo
Daug galimų variantų buvo aptarta kuriant Ilzenbergo dvaro rūmų rekonstrukcijos ir pritaikymo planus. Paveldo tvarkybos specialistų nurodymu, turės būti išsaugotas L formos pastato planas, mansardos, kapitalinių sienų tinklas, fasadų angų vietos, fasadų tūrinės detalės, karnizai. Langų sudalijimas ir įėjimų durys bus atkurtos pagal senas fotografijas.
Rūmų rekonstrukciją planavę architektai pasistengė kuo mažiau nutolti nuo senojo patalpų išdėstymo. „Rūmų patalpų struktūra buvo suardyta sovietmečiu. Iš esmės liko tik dvi autentiškos vidaus sienos, jas bandysime išsaugoti, – pasakojo V. Barakauskas. – Neturėdami kitų apribojimų, galime parankiai išspręsti funkcionalumo, patogumo klausimus.“
Pirmame aukšte bus įrengti apartamentai, virtuvė, valgomasis, menės, antrame aukšte, kuriame istoriškai galėjo būti tarnų kambariai, nuspręsta palikti didesnes bendras erdves, kur paprastai, bet patogiai galėtų įsikurti lankytojai – vaikai ar suaugusieji, atvyksiantys susipažinti su biodinaminio ūkio ypatumais. Tai yra tie, kuriems rūpės savo akimis pamatyti ir rankomis išbandyti darbą biodinaminiame ūkyje, pasimokyti tradicinių amatų.
Planuojama, kad čia žmonės galėtų gyventi vieną ar kelias savaites. Dvaro istorijos tęsėjai kol kas tik svarsto, kas bus atsakingas už šviečiamąją veiklą. Aišku tik tai, kad tai nebus ūkio darbuotojai. „Ūkio valdytojams reikės daug dirbti ūkyje, o svečių priėmimas yra kitas darbas, trukdantis atlikti tiesiogines pareigas“, – pabrėžė V. Barakauskas. Dėl tos pat priežasties eiliniai smalsuoliai Ilzenbergo ūkyje bus laukiami tik savaitgaliais.
Tempas priklauso nuo radinių
Antrus metus Ilzenbergo dvarvietėje nuolat dirba 4–15 darbininkų, rangovų įmonės samdomos tik konkretiems specializuotiems darbams: vandentvarkos, elektros ir kt. „Kam reikalingi savi darbininkai? Nes darbai padaromi greičiau, kai turi šalia komandą, kuriai gali iškart pasakyti ar parodyti, ką reikia padaryti, o ne skelbti konkursus“, – aiškino V. Barakauskas.
Praėjusią vasarą kartu su rangovais darbavosi jau apie 40 žmonių – nors teoriškai darbų galėtų užtekti ir keliems šimtams, įsibėgėti, pasak projektą koordinavusio architekto A. Skrolio, neleido ir neleidžia tai, kad vienu metu neįmanoma pateikti daugiau tikslių projektų, nes jų rengimas ir korekcijos paveldo objektuose priklauso ir nuo to, kas randama vykdant darbus.
Bendrovės „Constra“ specialistai Ilzenbergo dvare dirba nuo 2013 metų vasario mėnesio, vienu metu, kai keliuose objektuose buvo atliekami nulinio ciklo darbai, čia buvo sutelkti 23 įmonės darbuotojai. Įmonės „Constra“ meistrai atstatė arklides, rekonstravo gyvenamąjį namą, tvarkė svirną, statė paukštides, malkinę, ledainę, šiandien tęsia darbus didžiausiame ūkio pastate – karvidėje.
Pasak bendrovės direktoriaus Slavomiro Volkovo, patirtis Ilzenbergo dvare nauja ir intriguojanti: „Pavyzdžiui, pamatų stiprinimo, drenažo technologijos, regis, aiškios kiekvienam, gali tik džiaugtis, kad turi dideles galimybes pritaikyti savo kompetenciją, bet darbas paveldo objektuose reiškia, kad turi tikėtis ir staigmenų – nes nuolat pasitaiko, kad ateina etapas, kai supranti, jog neišeis padaryti taip, kaip numatyta brėžinyje. Taigi būtinas nuolatinis bendradarbiavimas ir su konstruktoriais, ir su užsakovais – paveldo objekte negalima savo nuožiūra priimti sprendimų.“
Pirmasis krikštas bendrovės „Constra“ komandai buvo arklidžių atstatymas – jose sienos laikėsi taip silpnai, kad buvo net baisu prisiliesti. Kai kurios išsaugotos sustiprinus pamatus ir surišus akmenis, dalį jų teko išardyti ir sumūryti iš naujo. S. Volkovas prisipažino: tik pradėjus darbus Ilzenbergo dvare sužinojo, kad du jo įmonės meistrai darbo su riedulių mūrijimu patirties įgijo renovuodami Gedimino pilį.
„Darbus sunkino pažliugę žemojoje dvarvietės dalyje esančių ūkio pastatų pamatai. Pirmiausia teko įrengti filtracinius šulinius, drenažą, išpumpuoti vandenį į tvenkinį. Situacija pagerėjo, kai stipriai pašalo, tada jau galėjome privažiuoti ir su technika“, – pernykštės žiemos darbus prisiminė įmonės direktorius.
Siekiant maksimalios kokybės, gyvenamajame name teko atlikti daugiau darbų, negu tikėjosi užsakovas, pripažino S. Volkovas. „Pavyzdžiui, iš pradžių nebuvo planuota nudaužyti visą tinką, bet mes negalėjome rizikuoti, kad netrukus dalis jo nubyrės“, – sakė pašnekovas. Name buvo pakeista tarpaukštinė medinė perdanga, perdengtas stogas – pastatas, patvirtino V. Barakausko žodžius S. Volkovas, buvo tikrai atsakingai atnaujintas.
Medinėmis apdailos lentelėmis dengti mažieji ūkio pastatai – ledainė, paukštidės ir kita – tik atrodo nesudėtingi. Po kuklia apdaila slepiasi kapitališkai sustiprinti ir apmūryti pamatai, tvirtas karkasas, pažymėjo S. Volkovas.
„Šiame projekte viskas daroma atsakingai. Vykdoma rimta techninė priežiūra, daug diskutuojame, ieškome geriausio sprendimo, siūlome savus, jei turime rimtų argumentų, o jei nesugebame paaiškinti – ką gi, tenka nusileisti“, – apibendrino pašnekovas.
Beje, tvarkant dvarvietę ir kuriant Ilzenbergo ūkį nuolat darbuojasi bene šešetas architektų. „Kiekvienas turi savo privalumų ir interesų sritį – vienas yra kraštovaizdžio specialistas, kitas paveldo objektuose turi daugiau patirties. Taip ir buvo paskirstyti darbai“, – komentavo V. Barakauskas.
Tikėtina, kad 2015-aisiais, kai Ilzenbergo dvaras minės 500-ąsias įkūrimo metines, visi jo naujojo savininko planai bus atsidūrę įgyvendintų darbų grafoje.
Patirtis statybų srityje – turtinga
2003 metais Vaidas Barakauskas Vilniuje įgyvendino vieną didžiausių Lietuvoje B klasės verslo centrų – ŽVC projektą. Tais pat metais verslininkas sukūrė ir įgyvendino „Belvilio“ viešbučio koncepciją. Ant Bebrusų ežero kranto pastatyti 60 vietų daugiafunkciai svečių namai pelnė geriausio 2006 metų poilsio ir rekreacijos projekto Lietuvoje apdovanojimą – už aukšto lygio architektūrinius sprendimus ir puikų objekto įkomponavimą į gamtą. 2009 metais Vilniuje pradėtas ir jau baigiamas statyti A klasės verslo centras „Baltic Hearts“.
500 metų istorija
Ilzenbergo dvarą 1515 metais įkūrė Livonijos ordino vasalas Berndtas Kerssenbrockas. Jam leno teisėmis šioje vietoje priklausė 615 hektarų žemės ir dar 2234 hektarai žemės su valstiečiais. Jau tuo metu Ilzenbergo dvare buvo sėkmingai plėtojama ūkinė veikla. Vokiečių bajorų Kerssenbrockų giminė dvare šeimininkavo iki 1616 metų.
XVII amžiuje Ilzenbergo dvaro savininkai keitėsi kelis kartus. Kerssenbrockus pakeitė Wilhelmas Heyckas, vėliau Ilzenbergo dvare šeimininkavo bajorai von Korffai ir von Sackenai. 1687 metais Ilzenbergo dvarą nusipirko Adamas von Orgiesas-Rutenbergas, jo palikuoniai savo rankose dvarą išlaikė iki 1863 metų.
1863–1896 metais Ilzenbergo dvarą valdė N. N. Fuchsas. Jis perstatė Ilzenbergo dvaro rūmus, kurie iš esmės nepakeisti tokie išliko iki mūsų dienų. 1896-aisiais dvarą nusipirko Lietuvos bajoras inžinierius Eugenijus Dimša. Po jo mirties 1918 metais Ilzenbergo dvaro savininkėmis tapo jo žmona Livija ir dukros Janina Klara bei Livija Emilija.
1940 metais Ilzenbergo dvarą konfiskavo sovietų valdžia. 1948-aisiais Ilzenbergo dvaro sodyba perduota kolūkio „Aušra“ nuosavybėn. 1958 metais kolūkis „Aušra“ reorganizuotas į Onuškio tarybinį ūkį. 1966-aisiais Ilzenbergo dvaro sodyba kartu su parku atiteko Panevėžio gamyklai „Ekranas“. Čia planuota įkurti sveikatingumo profilaktoriumą ir poilsio bazę, tačiau šio sumanymo iki galo realizuoti nepavyko.