Seserys perimti ūkį nesvajojo
Mūsų pašnekovo tėvukas Augustas Jurkus 1991 metais nutarė mesti mechaniko darbą ir pradėti ūkininkauti savo tėviškėje – Jankaičių kaime. Vyriškis ilgą laiką svajojo sugrįžęs iš tremties susigrąžinti prarastas tėvų žemes – net 35 hektarus, o kai įgyvendino šią savo svajonę, nieko nelaukęs įkūrė Lietuvos juodmargių ūkį. Jį po kelių dešimčių metų su didžiuliu džiaugsmu iš jo perėmė sūnus Artūras.
Jaunasis ūkininkas turi tris vyresnes seseris, bet jos nė nesvarstė apie ūkininkavimą. Rietaviškio teigimu, jo seseris greičiausiai atbaidė vaikystės patirtys ir sunkus darbas.
O Artūras mielai dalinasi iki šiol atmintyje išlikusiais ryškiais prisiminimas, kaip sulaukęs septintojo gimtadienio jau pilnu tempu tempdavo kibirus vandens juodmargėms, grėbdavo šieną su T25 traktoriumi, kabindavo mėšlą bei atlikdavo kitus kasdienius ūkio darbus.
Ūkininkas sutinka, kad jaunam žmogui ypatingai reikia motyvacijos. Jam pačiam jos tikrai netrūko. Vasaros atostogų metu sūnui tėvelis kasdien sumokėdavo po penkis litus už sunkų darbą. Šie pinigėliai krisdavo tiesiai į taupyklę, kadangi vaikinas turėjo svarbų tikslą – įsigyti dviratį.
Pašnekovas iki šiol atsimena ir tai, koks geras jausmas apėmė, kai būdamas dar vaikas iš savo pirmųjų sunkiai uždirbtų ir sutaupytų pinigų nusipirko trokštamą daiktą.
Vėliau laukė kitas etapas, kada persisotinęs gyvenimo kaime bei atsikandęs ūkininkavimo darbų, viską metė ir išvyko laimės ieškoti į Norvegiją. Bet ten ilgai neužsibuvo, tapo aišku, kad ne apie tokią ateitį kūrė planus. Tad ilgai nesikankino – susikrovęs lagaminus pasuko atgal į Lietuvą. Kurį laiką teko dirbti ir pagal įgytą profesiją elektros inžinierium. Noras tobulėti profesinėje srityje paskatino išvykti į Klaipėdą.
Po pusantrų metų, praleistų uostamiestyje, vyras grįžo į Jankaičius padėti tėčiui prie darbų. Ir vos tik įsėdęs į traktorių sako pajutęs tą širdyje kirbantį gerą jausmą. Tada ir supratęs, kad čia yra jo vieta ir blaškytis po pasaulį daugiau nebenori.
Nuo tos akimirkos pralėkė jau dešimtmetis, bet, anot pašnekovo, nebuvo nė vienos dienos, kad suabejotų savo pasirinkimu ar gailėtųsi.
Netikėtas radinys pievoje
Praėjusią žiemą įvairiuose Lietuvos miestuose garsiai nuvilnijo ūkininkų protesto akcija, nukreipta prieš žemas pieno supirkimo kainas. Vienas pirmųjų streikuoti pradėjo A. Jurkaus pieno ūkis.
„Tą laikotarpį prisimenu kaip itin sudėtingą, kadangi turėjome dirbti labai sunkiai, bet kartu dar ir patys primokėti, kad galėtume dirbti. Aš dešimt metų plušau nuoširdžiai, stengiausi iš visų jėgų, o tada šitaip drėbteli į akis ir pasako – tu esi niekam nereikalingas. Patikėkit, nežmoniškų pastangų prireikė, kad išeičiau į gatvę dalinti pieną už ačiū. Pirmas naktis prisimenu visai bemieges, nuolatos galvojau, ar ateis kas nors, o gal apsijuoksime prieš visus. Bet vos tik pamačiau, kiek susirinko žmonių ir koks buvo palaikymas – man atėmė žadą“, – prisiminimais apie itin nelengvą laikotarpį dalinosi vyras.
Ūkininkas prisipažino, kad tąsyk pilant pieną į eilę sustojusiems rietaviškiams jam drebėjo rankos. Žmonės grūdosi, stumdėsi, o viena senolė pargriuvusi net galvą prasiskėlė. Per rekordiškai trumpą laiką – pusvalandį – ūkininkas išdalino apie 800 litrus pieno. Vėliau pradėjo riboti, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę jo gauti. Vienam įpildavo daugiausiai penkis litrus, bet vis tiek neužtekdavo visiems norintiems.
Vėliau A. Jurkus ir keletas streikuojančių jo bendraminčių ūkininkų iš kitų rajonų feisbuke susikūrė grupę, dalinosi informacija, kokius būtinus leidimus išsiimti, kaip tinkamai pasiruošti tarą ir visa kita.
Apšilęs kojas Rietave, išvyko dalinti pieno į Klaipėdą, o ten lygiai toks pat palaikymas iš gyventojų. A. Jurkus pamena, kad ateidavo ir tokių, kurie į delną įbrukdavo pinigus, o pieno net neimdavo.
„Mūsų grupelė streikuojančių žmonių iš visos Lietuvos susibūrė į vieną kumštį. Pamatėme, kad pienovežis, stovintis kieme, tikrai nėra vienintelis kelias, kuriuo privalome eiti. Supratome, kad turime pasirinkimą, o savo vartotoją galime pasiekti ir tiesiogiai. Pienovežis niekada nepadėkos taip, kokią nuoširdžią padėką išreiškia žmogus“, – pasakojo ūkininkas.
Artimiausiu metu pakvies paragauti sūrių
Į A. Jurkaus ūkį atvykęs kiekvienas klientas gali įsigyti pieno ir mėsos gaminių, o netolimoje ateityje ūkio šeimininkas žada pasiūlyti ir pačio rankomis spaustų sūrių. Rietaviškis drąsiai teigia – jeigu ne streikas, greičiausiai nebūtų nuėjęs tiek toli.
Įgyti patirties ir praktinių žinių apie sūrių gamybą pašnekovas važiavo į Varėną pas Valdą ir Rasą Kavaliauskus.
„Bandžiau daryti iš saldaus pieno, bet pamačiau, kad tai ne man. Kiekvienas turime atrasti savo receptus, juos tobulinti pagal save. Tarkim, fermentinis sūris, feta tinka sumuštiniams, užkandukams, bet pridėjus vos vienos rūšies prieskonių tas sūris jau turi visai kitokį skonį. Taip ir gimsta nauji receptai.“
Išseparavęs pieną ir pagaminęs sūrį, kitą dieną A. Jurkus prieskoniuoja jį, tada vyksta brandinimo procesas ir galiausiai gaminys keliauja pas pirkėją.
Rietaviškis atskleidė, kad jeigu tą dieną jau susiplanavo gaminti sūrius, atėjęs į gamybines patalpas iš jų negali išeiti nepabaigęs visų darbų iki galo. Priežastis labai paprasta – ateidamas kartu atsineši ir įvairias bakterijas, todėl privalu nusiimti visus papuošalus, laikrodį.
Patobulino tėvelio ūkį
Anot pašnekovo, tai, ką ne taip seniai atrado Lietuvos ūkininkai, kitose Europos šalyse yra jau seniai įprasta: klientai produkciją perka tiesiai iš ūkių.
Be to, vyras dabar pats kiekvieną šeštadienį važiuoja į Klaipėdos „Eglės“ turgų, kuriame prekiauja savo ūkio produkcija. „Namo grįžtu toks turtingas... Žinoma, ne apie finansus kalbu, o apie buvimą tarp žmonių, bendravimą, apsikeitimą informacija. Vienareikšmiškai tai yra puiki paskata eiti toliau savo keliu ir daryti, ką išmanau geriausiai“, – dalinosi mintimis pašnekovas.
Lapkričio pabaigoje A. Jurkus savo klientams pasiūlė naujieną – Klaipėdoje ir Rietave užsisakyti mėsos gaminių per DPD „Fresh“ programėlę. Vieną dieną užsakai, kitą dieną jau gauni.
Jaunasis ūkininkas sakė esantis labai dėkingas savo mylimai žmonai Laimai, kuri kiekviename žingsnyje palaiko sutuoktinį ir visada jį skatina nenuleisti rankų. Vos tik atradęs nors akimirką laisvo laiko, vyras jį skiria jaukioms ir šiltoms akimirkoms namuose su žmona ir dukrytėmis: 2,5 metų Matėja ir 5 metų Amela.
Žinoma, negalėjome nepaklausti, o kokia gi yra įprasta ūkininko diena?
„Kasdien keliuosi pusę šešių, pasiimtu savo darbininką-melžėją ir vykstame į ūkį, šeriam gyvulius, ruošiam pašarus, atliekame kitus darbus. Tada išgeriame rytinę kavą ir vėl prie darbų. Net nespėju pastebėti, kaip ateina vakaras. Geriausiu atveju per namų slenkstį peržengiu tik apie aštuntą vakaro, o vasaros metu – ir dar vėliau. Pats didžiausias viso to minusas, kad šeimai lieka labai mažai laiko. Neslėpsiu, kad tikrai dėl to apmaudu. Bet puikiai suprantu, kad jeigu nori kažko pasiekti gyvenime, reikia daug savęs atiduoti“, – kalbėjo A. Jurkus.