Mūsų šalyje išaugintos uogos ant prekystalių karaliauja trumpai – nuo birželio vidurio iki pirmojo liepos dešimtadienio. Babtuose dirbantis mokslininkas Nobertas Uselis teigia, kad šviežiomis braškėmis realiai galėtume mėgautis nuo gegužės 15-osios iki pat lapkričio.
Reikia trijų komponentų
Lygiai keturis dešimtmečius braškėms ir jų auginimo agrotechnikai tyrinėti atidavęs Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas tikina, kad tokiam rezultatui gauti reikalingi trys komponentai: naujos veislės, inovatyvios technologijos ir ūkininko azartas.
Dabar žiemą braškėmis lietuvaičius lepina graikai ir egiptiečiai. Jiems uogas užauginti ir eksportuoti kainuoja ypač pigiai. „Pusmetis – visiškai įmanomas laikas, kai iš braškių Lietuvoje galima užsidirbti“, − pastebėjo pašnekovas.
Beje, Kauno rajone šie erškėtinių šeimos daugiamečiai žoliniai augalai nėra populiarūs, čia rimčiau braškininkyste užsiima vos pora augintojų: Asta Bureikienė iš Bubių k. (Vilkijos apylinkių sen.) ir Mindaugas Šlapauskas, ūkininkaujantis Tvarkiškių k. (Garliavos apyl. sen.).
Daugiausia stambių braškių augintojų yra Šiaulių ir Panevėžio rajonuose. Pakaunės ūkininkai į braškynus investuoti nesiryžta, nes Kauną, palyginti žemomis kainomis, šiomis uogomis aprūpina lenkai. Pirkėjas, pašnekovo žodžiais, vaikosi žemesnės kainos, o augintojas nori gauti aukštesnę.
Kuo skiriasi lietuviškos ir lenkiškos braškės
Anot N. Uselio, lietuviškos ir atvežtinės uogos labai skiriasi. „Lenkiškos braškės nėra blogos, bet jų kokybė prastesnė. Kaimyninėje šalyje uogos yra skinamos nevisiškai sunokusios, nes turi nukeliauti kelis šimtus kilometrų. Nuo skynimo iki tol, kol jos patenka ant prekystalių, praeina apie 3 paros. Tokių braškių šviežiomis nepavadinsi. Lietuviškos uogos sunoksta ant kerelio ir skinamos arba tą pačią dieną, arba išvakarėse. Tai lemia kokybę ir skonį“, − vardijo mokslininkas.
Kokybei ir skoniui įtakos turi ir pesticidai. Lenkai jų naudoja daugiau, nes šioje šalyje chemikalų pasirinkimas labai platus. Lietuvoje pesticidų pasirinkimas mažas, jie brangesni nei lenkiški. „Mūsų šalies ūkininkai dažnai suka galvą, ar verta purkšti, nes auginant braškes pardavimui gali nebesueiti galai“, − teigė N. Uselis.
„Mūsų šalies augintojams sukurtos diskriminacinės sąlygos. Klimatas šiltėja, todėl Lietuvoje daugėja augalų ligų, o „vaistų“ yra mažai, jie brangūs. Paradoksas – mes, kadangi priklausome Šiaurės šalių grupei, negalime purkšti tokiais pačiais chemikalais kaip Lenkijoje, bet lietuviams niekas nedraudžia valgyti taip nuo kenkėjų apdorotas lenkiškas uogas“, − pastebėjo pašnekovas.
Anot N. Uselio, anksčiau tripsai braškėse buvo retenybė, dabar, jei laiku nenupurkši, gali prarasti visą derlių. Gana dažnai šis kenkėjas atkeliauja kartu su daigais. „Pernai mūsų remontantines braškes apniko blakutės, viename ekologiniame ūkyje jos sunaikino visą derlių“, − prisiminė mokslininkas.
Ne vien mokslinis objektas
Braškės N. Useliui – ne vien mokslinis objektas. „Kaip žmonės susigyvena su gyvūnais, taip aš susigyvenau su braškėmis. Jos – neatsiejamos mano gyvenime, kasdien bendrauju su braškėmis: tai gali būti straipsnio rašymas, uogų skynimas, ūkininkų konsultavimas ar literatūros apie braškes skaitymas“, − šypsojosi pašnekovas.
Dabar Babtuose auginama 20 braškių veislių: jų uogos skiriasi išvaizda, dydžiu ir skoniu. Braškių veislės pastaraisiais metais sparčiai keičiasi, nes atviras ir prieinamas visas pasaulis. Ūkininkai, norėdami sėkmingai startuoti, patraukti pirkėjus, rizikuoja ir įsiveža negirdėtų veislių, išbando naujas technologijas.
„Rinkdamiesi braškių veisles, privalome atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Jei braškės gerai dera Kalifornijoje, Lietuvoje puikaus derliaus nereikia tikėtis. Netgi Pietų Lenkijoje labai pasiteisinusi veislė pas mus nebūtinai duos gerų rezultatų. Lietuvoje šaltos žiemos, o sniego, kaip ir Vakarų Europoje, beveik nėra.
Pasirinkus minėtų kraštų braškių veisles, pasitelkus technologijas, įmanoma atšiauriomis žiemomis išsaugoti ir Lietuvoje. Uogynus dangstant, išauga uogų savikaina. „Šiais laikais lemiamas veiksnys – vartotojų poreikiai, gali priauginti ir pateikti bet ko, bet klausimas, ar įtiksi pirkėjui. Turi auginti tai, kas dera mūsų klimato sąlygomis, ir derintis prie vartotojų, nes liksi su savo neparduotomis uogomis“, − tvirtino pašnekovas.
Anot N. Uselio, iš ankstyvųjų braškių veislių dabar ant bangos yra olandiškoji „Rumba“, iš vidutinio ankstyvumo – itališka „Azija“. Jos abi neatsparios šalčiui, bet uogos – skanios ir stambios. Gana neblogai lietuviškas žiemas ištveria škotų „Elegance“. Iš vėlyvųjų veislių skoniu ir derlingumu išsiskiria „Pandora“, „Malvina“ ir remontantinės braškės.
Stebuklingas žodis – technologijos
Braškių veislių derlingumas labai priklauso nuo technologijų. Lietuvoje lauke braškės auginamos dviem būdais: lygiame paviršiuje ir žemose plėvele mulčiuotose kapiliariniu būdu lietinamose lysvėse.
„Jos turi savo pliusų ir minusų, bet neįmanoma atsisakyti nė vienos. Pastaraisiais metais augintojai labai pradėjo domėtis šiltnamiais ir vadinamaisiais tuneliais. Tai – pažangi tendencija, leidžianti paankstinti ir prailginti braškių derlių, − sakė N. Uselis. − Braškės Lietuvoje buvo ir yra viena iš labiausiai mėgstamų uogų. Braškininkystė – perspektyvi sritis, dabar ji yra ant bangos, šis verslas aktyvėja. Ne vienas ūkininkas ketina pasinaudoti ES lėšomis šiltnamiams įrengti, žinoma, tai − gana brangus malonumas.“
Mokslininko žodžiais, norint braškes auginti ne sezono metu, geriausia sodinti šiltnamiuose frigo daigus. Tai – kokybiški stambūs vėlai rudenį iškasti ir bent mėnesį - 2 °C temperatūroje išlaikyti daigai. Juos pasodinus bet kuriuo metų laiku, jau po dviejų mėnesių galima gauti derlių ir papildyti uogų tiekimo rinkai konvejerį.
Norintiems auginti didesnius, tarkime, 5 ha braškių plotus, babtiškis siūlo rinktis skirtingu laiku sunokstančias veisles ir įvairesnes technologijas – tai leis išvengti skynimo piko ir realizacijos sunkumų. „Žinoma, į rinką pateikdami anksti derančias pirmąsias uogas didelio pelno negautų, bet prisipratintų pirkėjus. Jei kokybė gera, derlių bus kam realizuoti 5−6 mėn.“ − tikino pašnekovas.
Ko tikėtis iš uogyno?
Anot pašnekovo, anksčiau geras derlius būdavo 5 t iš ha. Auginime paraidžiui pakartoję technologinius reikalavimus, Babtų mokslininkai prieš keliolika metų pradėjo skinti iki 10 t.
„Dabar derlingumas siekia 20−25 t/ha, tai nėra riba. Pirmaisiais metais augindamas „Senga Sengana“ ir „Festivalnaja“ braškių veisles, esu gavęs 33 t/ha. Agronomė selekcininkė, biomedicinos mokslų daktarė Aldona Misevičiūtė, pati išvedusi kelias braškių veisles, perspėjo, kad gyvenime antro tokio derliaus galiu ir negauti. Man, jaunam specialistui, tai atrodė keista, bet iš tiesų bene dešimt metų teko tenkintis gerokai mažesniais skaičiais. Įspūdingiausias Babtuose bandymuose gautas braškių derlius – 56 t /ha“,− N. Uselis vardijo skaičius, įkvepiančius imtis braškių auginimo.