Pigiausia prie tinklų jungtis ištisais kvartalais, tačiau procesą, remiamą ES lėšomis, pristabdo demografinės problemos.
Uostamiestis priekyje
Viena aktyviausių ES remiamo projekto prie centralizuoto vandens tiekimo jungtis kvartalais Klaipėda parengė strateginį planą, rašoma pranešime. Jame numatyta, kaip pasiekti, kad kuo daugiau gyventojų ir kitų galimų vartotojų optimaliomis sąlygomis gautų viešai tiekiamą geriamąjį vandenį ir būtų sutvarkomos nuotekos. AB „Klaipėdos vanduo“ buvo patvirtinta vartotojų prijungimo prie inžinerinių tinklų supaprastinta tvarka, kurioje numatyta eilė prisijungimų vykdymą lengvinančių priemonių. Bendrovės atstovo, atsakingo už prisijungimą prieš centralizuotų vandentiekio tinklų, Vytauto Valantino teigimu, centralizuoto vandens tiekimo ir kanalizacijos valymo sistemos yra įrengtos beveik 30-yje miesto ir rajono kvartalų.
Baudžia ir įpareigoja
Baudos už aplinkos teršimą yra simboliškos. Nustatę teršėją, Aplinkos apsaugos agentūros specialistai surašo protokolą ir skiria 50-240 eurų baudą, bet antro karto geriau nelaukti. Pažeidėjui pasiūloma arba įsirengti mažą nedidelio galingumo nuotėkų valymo sistemą arba jungtis prie centralizuoto vandens tiekimo ir valymo tinklo.
„Prie centralizuotų tinklų žmonės lengviausiai jungiasi ten, kur yra molinga, vandeniui nelaidi dirva, todėl užteršto vandens ir srutų niekur nepaslėpsi, nes nesusigeria”, – sako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius.
Pasak jo, asenizacinės (nuotėkų išsiurbimo) mašinos iškvietimas kainuoja daugiau nei 10 eurų už kubą. Prisijungęs prie centralizuotos sistemos, žmogus neturi rūpesčių, ir už išvalyto nuotekų kubinį metrą moka bent dešimt kartų mažiau, nors už pasijungimą prie tinklų reikia susimokėti pačiam.
“Prieš 12 – 15 metų srutas išveždavo pigiau ne todėl, kad vežėjai dirbo geriau, o dėl to kad buvo piktnaudžiaujama ir išpumpuotas kanalizacinių duobių turinys buvo išpilamas kur papuola: pamiškėse, pakelės grioviuose arba tiesiog atokiose vietose ar supilama į nuotėkų tinklus ir už srutų valymą sumokėdavome mes visi. Pastaraisiais metais įvesta reikiama tvarka, vežėjai kontroliuojami, srutos vežamos į centralizuotas nuotekų valymo stotis ir jų valymo paslauga apmokestinama“, – sako B. Miežutavičius.
Ir vanduo, ir tarša
„Vandens tiekėjai neturi teisių priversti žmogų jungtis prie vandentiekio. Kai individualaus gręžinio savininką tenkina vandens kokybė ir kiekis, jis gręžinį ir toliau eksploatuoja“ ,– sako UAB „Kaišiadorių vandenys“ specialistas, atsakingas už tinklų plėtrą Algirdas Masikonis.
Jo teigimu, didžiausia kliūtis yra gyvenviečių tuštėjimas, „užkaltos langinės“, juolab kai visoms savivaldybėms Vyriausybė skyrė po 100 tūkst. eurų vandens tiekimo tinklų plėtrai. „Lėšų tarsi užtektinai, bet kai iš naujai suformuoto sklypo atsiranda tik vienas kitas gyvas savininkas, visi planai griūva perniek“, – svarsto A. Masikonis.
Ne visi pajėgia
Kaimuose daug žmonių, kurie neturi lėšų, bet vis tiek didžiąją prisijungimo kainos sudaro ne vamzdynai, o vonios ar tualeto tualeto kambario įranga, pavyzdžiui, mediniame name, kuriame gyvena vien pensininkai.
Kaip teigia UAB „Sūduvos vandenys“ vadovas Žydrūnas Čekauskas, didžiąją išlaidų dalį žmonėms sudaro ne prijungimas prie centralizuoto vandentiekio, o vonios ar tualeto įrengimas.
„Žmogui, įpratusiam savo reikalus atlikti „būdelėje“, kitas būdas gali būti nepriimtinas ir traktuojamas kaip „miesčionių išmislas“, - sakė Ž. Čekauskas.
„Jei prakutusiems žmonėms kelis tūkstančiai eurų skirti įsirengti vonios kambarį – juokai, tai mažas pajamas žmonėms tai jau problema. Todėl ir tos iki 300 eurų valstybės kompensacijos už vamzdžius ar keliolikos metrų griovio iškasimą jiems nieko nereiškia“, – sako jis.
Štai kodėl žmonės yra nusiteikę gyventi kaip iki šiol. „Sūduvoje stiprus žemės ūkis, bet žmonės gyvena taip kaip ir visoje Lietuvoje: vieniems lengviau, o kitiems sunkiau. Kaimai tuštėja ir čia, – sako Ž. Čekauskas. – Daug kas vyksta į darbą Kaunan, o miegoti – į Suvalkiją. Prisideda ir „Via Baltica“ magistralė. Juk dabar nuvažiuoti į Kauną užtenka 40 minučių.“
Lietuvoje 95 proc. namų valdų jau 2015 metais turėjo būti prisijungusios prie centralizuoto vandentieko ir nuotėkų valymo, tačiau Sūduvoje šis rodiklis ženkliai mažesnis, kaip ir visoje Lietuvoje. Maža to, 2017 metais paaiškėjo, kad pagrindinis dėmesys turėjo būti skirtas tinklų plėtrai gyvenvietėse didesniuose nei 2000 gyventojų, čia Europos komisija jau 2006 metais buvo nustačiusi reikalavimą pajungti net 98 procentus visų gyventojų.
Iš miestelio į kaimą
„Manyčiau, ir valstybės politika turėtų būti tokia, kad privedus vandentiekį, žmonės turėtų prie jo jungtis, – svarsto „Sūduvos vandenų“ vadovas – Gal reikėtų didesnės valstybės skatinimo politikos, kad žmogui nekiltų klausimų. Juk vanduo – tai valstybės turtas, kurio dar nesuvokiame ir kurį turime tausoti.“
Dabar Marijampolės krašte pagrindiniai projektai yra vykdomi arba jau baigti. Čia, skirtingai nei kituose rajonuose, įskaitant ir minėtus Kaišiadoris, nesilaikoma taisyklės, kad vandentiekiu turi naudotis gyvenvietės, kuriose daugiau kaip 2 tūkst. gyventojų.
Savivaldybės projektuose yra numatyta centralizuotą vandentiekį išplėtoti ir gyvenvietėse, kur yra iki 1,5 tūkst. žmonių. Artimiausi projektai yra numatyti Igliaukoje, Sasnavoje, Gudeliuose, Šumskuose.
„Mūsų prioritetas yra maži miesteliai, o paskui pereisime prie kaimų“, – sako Ž. Čekauskas. – Sūduvoje, kaip ir visoje Lietuvoje, vandentiekio infrastruktūra yra susidėvėjusi, todėl ją prižiūrėti ir atnaujinti mums labai brangu“.
Anot jo, dabartiniai plastikiniai vamzdžiai yra ilgaamžiai, neeroduoja, skirtingai nei sovietiniai metaliniai, todėl būtų šaunu susitvarkyti, kad visur būtų naudojamos naujos medžiagos ir technologijos.