Mano, kad „liežuvį paplonino“ prieš rinkimus
„Žadėti galima daug ką, juolab kad šie metai – rinkiminiai, o Premjerė ruošiasi kandidatuoti į prezidentus. Pakeitimams reikia laiko, noro ir veiksmo, bet niekas to nesiima, sako, palaukit iki kovo – pasvarstysim, padėliosim. Jeigu sprendimai būtų daromi tuoj pat, – patikėtume. Bet, kai liepia laukti, suprantam, kad turim apsiraminti, niekas nepasikeis“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas.
Numatytą protesto dieną iš Kretingos pajudėsiančioje žemės ūkio technikos kolonoje turėtų būti nuo 20 iki 50 traktorių, kai kurie iki Vilniaus bus tempiami tralų. Organizuojami ir du autobusai – juose tilps iki 100 žmonių, palaikančių kretingiškius ūkininkus ir jų protestą.
R. Pauliko žiniomis, Lietuvos ūkininkų delegacija šiomis dienomis turėjo pasiekti Briuselį ir dėl žemdirbių padėties kalbėtis ten. Anot pašnekovo, kas aptariama Europos Parlamente, daugeliu atvejų Lietuvoje išverčiama, interpretuojama kitaip, kablelius valdžia sudedanti ten, kur nori.
R. Pauliko teigimu, sprendžiant vienas ar kitas problemas, Briuselis valstybėms narėms leidžia prisidėti ir iki 200 proc. nuostoliams kompensuoti – pavyzdžiui, kad ir dėl ukrainietiškų grūdų tranzito. Tačiau Lietuva to nedaro. Nors Europos Sąjunga žemdirbiams leidžia nusišienauti žaliąjį pūdymą, bet Lietuvoje – ne. Kai Europos Sąjungos aktai, susidarius nepalankioms aplinkybėms, nedraudžia mėšlą ir srutas laukuose įterpti po termino, Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų klerkai nesusikalbantys tarpusavyje, esą pagal normatyvinius aktus negalima.
Suvaržymus vadina neteisingais
Kai šiomis dienomis daugelyje Kretingos rajono kaimų prieš tokią žemės ūkio politiką protestuodami ūkininkai savo laukuose degino laužus, pirmininkas teigė pasistengęs aplankyti kone visus, išklausęs nuomones.
„Tie vyresnieji taip ir kalbėjo, kad nuo tarybinių metų mažai kas pasikeitė. Senais laikais, sakė, gaudavo nurodymus, ką, kada ir kiek sėti. Nors dabar Lietuva demokratinė šalis, tuo didžiuojamės, bet apmaudu, kad vis tiek laisvė yra suvaržyta – nors žmogus turi nuosavą žemę, jam nurodoma nieko joje nedaryti, nes dabar čia gyvens paukštukai, drugeliai ir vabaliukai“, – ūkininkų nuotaikas perteikė pirmininkas. Jo teigimu, tegul gyvena paukščiukai – miela ir gražu, bet tuomet žemdirbiams turi būti kompensuojamos negautos pajamos, nuostoliai, kad nereikėtų įrodinėti.
Žemdirbius piktina, kad ten, kur deklaruotos daugiametės pievos, negalima keisti žemės paskirties, formuoti sklypų ir statytis gyvenamųjų namų. „Apie tai kalbėjome ir su kitų rajonų Ūkininkų sąjungos pirmininkais. Jie papasakojo, jog žinantys faktų, kai žmogus prie miesto brangiai nusipirko kelis hektarus žemės, tikėjosi plėtoti namų kvartalą, bet ne, negali...“, – sakė R. Paulikas. Jis neabejojo, kad tai turėtų sudominti ir miesto gyventojus.
Reikalavimas atsėti pievas (nors iš jų naudos – nulis) ūkininkams neleidžia sėti javų, gaminti maisto, išgyventi, mokėti mokesčius.
Po vienybės laužų akcijos viešoje erdvėje, anot pašnekovo, pasipylė ir priešiškų komentarų, neva ūkininkai yra išnaudotojai, kuriems vis negana ir negana, be to, – žemės teršėjai. Tačiau, R. Pauliko nuomone, taip galvoti – neteisinga ir nedera. Nusipirkęs ar išsinuomojęs laukus, ūkininkas naudą į juos ir sudeda: tręšia, purškia, kalkina, prižiūri, tvarko drenažą – daro viską, kad dirvožemis būtų vertingas ir išsaugotų savo potencialą. Anot pirmininko, Lietuvos ūkininkai chemijos produktų ir trąšų naudoja gerokai mažiau negu kitur Europoje. „Pavyzdžiui, palyginus kad ir su Vokietija ar Prancūzija, mūsų visa produkcija, galima sakyti, yra beveik ekologiška“, – neabejojo R. Paulikas.
Kad ūkininkai didžiausi teršėjai, jis taip pat paneigė. Esą kur kas didesni teršėjai iš valyklų yra miestai, bet vandens mėginiai kažkodėl neimami arčiau jų, o imami užmiesčiuose.