Jam visko užtenka. Ramybės neduoda vienintelis klausimas – kas perims ilgus metus puoselėtą ūkį. Mat po poros metų 70-metį sutiksiantis Z. Ričkus ruošiasi trauktis iš aktyvaus ūkininkavimo.
„Užtenka. Be to, rajone mano metų ūkininkų jau beveik nelikę. Visi ūkius perdavė vaikams“, – pastebi Z. Ričkus.
Beveik pusę amžiaus
Gegužės 1-ąją pelutaviškis ūkininkas suskaičiavo žemės ūkio sektoriuje besisukantis 48-tus metus.
1967 m. baigęs Tytuvėnų tarybinio ūkio technikumą jis įgijo agronomo specialybę.
„Dirbti pradėjau 13–14 metų. Kolūkyje su mama ir tėčiu rugių gubas statydavau. Tėvukas su arkline šienapjove kirsdavo rugius, mama rišdavo, o aš statydavau. Atvažiuodavo agronomas. Sakydavau: „Tai gera specialybė – nieko neveikia, tik atvažiavęs pirštu parodo, ką daryti, ir išvažiuoja.“ Reikia ir man tokią gerą specialybę įgyti, – prisiminęs šypteli Z. Ričkus. – Patiko man. Niekada nesigailėjau gyvenimą paskyręs žemės ūkiui.“
Aštuonerius metus padirbėjęs Kelmės rajono kolūkyje, pašnekovas atvyko į mūsų kraštą. „Mane pakvietė Kėdainių rajono žemės ūkio kelti“, – juokiasi pelutaviškis, čia dirbęs Salomėjos Nėries kolūkyje.
Vėliau, 1991 m., Z. Ričkus mokydamasis neakivaizdžiai Žemės ūkio akademijoje įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją.
Iš bendrovės – į savo ūkį
Griuvus kolūkiams Z. Ričkus įsteigė žemės ūkio bendrovę. Ji gyvavo septynerius metus.
„Pradėjome nuo nulio. Du mėnesius dirbome be atlyginimų, – pradžią mena pašnekovas. – Kolūkis davė 250 hektarų žemės, truputį pinigų, padargų, karvių. Susirinkau iš kolūkio žmones geriausius iš geriausių. Vėliau pamačiau, kad labiau verta kurti savo ūkį. Taigi su žmonėmis išsidalinome turtą. Jaunesnieji liko dirbti mano ūkyje, vyresnio amžiaus – pradėjo ūkininkauti patys. Bendrovei išsiskiriant turėjome 300 tūkst. savų pinigų, o buvome 14 žmonių.“
Paskui Z. Ričkus ėmėsi plėsti ūkio valdas ir pirkti žemę. „Tada žmonės labai pardavinėjo žemes. Tuo metu tik valstybė supirkinėjo, o pavieniai žmonės nelabai. Kiti supirkinėtojai už hektarą duodavo 300–500 litų. Man buvo gėda tokius mažus pinigus už žemę mokėti. Tad pats duodavau po 1 000 litų už hektarą, kad vėliau žmonės nebūtų nusivylę.
Taip nuo 300 hektarų ūkis išaugo iki dabartinių 750. Bet jaučiu, kad tiek per daug. Nereikia tiek, – pasakęs nustebina ūkininkas. – Aš ne tas žmogus, kuriam būtina daug turėti. Žemę reikia labai mylėti, gerbti, be galo daug į ją įdėti. Jei ne Europos parama, tų ūkių nebūtų tiek, kiek yra dabar. Pelnas, kuris lieka, yra europinė parama, – įsitikinęs Z. Ričkus. – Dabar dvejus metus praktiškai jokio pelno nėra. Pernykščiai metai – baisus minusas ir su augalininkyste, ir su gyvulininkyste. Šiemet dar neaišku, kaip bus.“
„Ūkininkavimas – aklas verslas. Sezonui investuoju 700-800 eurų, o koks bus derlius ir kokius pinigus gausiu, nežinau“, - sako beveik pusę amžiaus žemės ūkio sektoriuje besisukantis Pelutavos ūkininkas Zigmas Ričkus.
Atnaujintoje fermoje – it biure
z. Ričkus prisipažįsta: „Labai mėgstu tvarką. Visur.“ Tad nieko keista, jog ūkininko fermoje visi takai asfaltuoti, betonuoti – jokių purvynų, o darbininkai it didmiesčio biure darbo dienos nepradeda ir neužbaigia be puodelio šviežiai paruoštos karštos kavos. Mat pagalbinėse fermos patalpose įrengta virtuvėlė.
„Fermos, kurias gavau, buvo labai senos. Seniausia statyta dar 1960 m.“, – pasakoja Z. Ričkus. 2006 m. ūkininkas rekonstravo senąją fermą, kad ši atitiktų naujausius reikalavimus. Tai atsiėjo 1,5 mln. litų. Po rekonstrukcijos atnaujintos mėšlidės, įrengti mėšlo šalinimo transporteriai, atnaujinta pieno linija, šaldytuvai, pašarų saugykla, sutvarkyta fermos teritorija, įrengtos pagalbinės patalpos: dušas, virtuvėlė bei kt. Fermos teritorija aptverta. Ją stebi kameros.
Pienas keliauja į Žemaitiją
Iš viso Z. Ričkaus ūkyje yra 150 gyvulių. Iš jų melžiamų karvių – apie 100.
„Mano Margės, – priėjęs prie bandos švelniai vadina Z. Ričkus. – Veislei telyčaites atsirenkame pačias geriausias, o buliukus mėnesio laiko parduodame. Vasarą primelžiame mažiau pieno nei žiemą. Mat žiemą pašarai būna pastovūs, – pagrindžia pelutaviškis. – Vasarą per dieną viena karvė duoda 25 litrus pieno, o žiemą – apie 30 litrų. Vienu metu fermos melžimo aikštelėje melžiamos aštuonios karvės. Įrengus modernius melžimo aparatus melžiamas pienas visiškai išvengia kontakto su aplinka – su žmogaus rankomis.“
Fermos pieno šaldytuve telpa beveik keturios tonos pieno. Kas antrą dieną jį paima „Žemaitijos pienas“. Su telšiškiais ūkininkas bendradarbiauti pradėjo bankrutavus Kėdainių pieninei.
ES padėjo, jei paramos nepravalgė
2005–2006 m. ūkininkas atnaujino ir techniką. „Supirkau „John Deere“ traktorius. Tada buvau trečias Lietuvoje, kuris anais laikais pirko šiuos traktorius. Rizikavau – vaikščiojau peilio ašmenimis. Viską ėmiau lizingu. Skrupulingai skaičiavau. Visą gyvenimą skrupulingai skaičiuoju, bet tai į naudą. Atlyginimus moku jau 27 metus ir dar nėra buvę taip, kad darbininkams diena į dieną algos neišmokėčiau.
Dabar, po 10–12 metų, vėl keičiu techniką nauja. Baigiu išparduoti „John Deere“ traktorius – tik vienas belikęs, – pasakoja Z. Ričkus ir priduria, kad Europos Sąjungos parama jis nesinaudoja jau septynerius metus. – Techniką keičiuosi savo jėgomis – nesinaudoju parama. Bet tai dėl to, jog mąstau kitaip. Gyvenu alytnamyje ir man gerai – nereikia visokių vilų.“
Z. Ričkaus nuomone, Europos Sąjungos parama didiesiems ūkininkams pravertė: „Didiesiems taip, o mažiesiems neaišku. Tiesa, parama pasitarnavo tiems, kas jos nepravalgė. Aš pats gavau vieną didelę Europos Sąjungos paramą – 600 tūkst. litų, ir dvi mažas – po 150 tūkst. litų.“
Darbuotojų netrūksta
Z. Ričkaus ūkyje dirba 12 darbuotojų. Trys iš jų – moterys. Ūkininko žmona tvarko apskaitą ir prižiūri veislinį darbą.
„Su darbuotojais problemų neturiu. Niekada neturėjau. Kiek žmogus prašo, tiek reikia ir mokėti, – sako Z. Ričkus. – Žinoma, normos ribose ir pagal žmogaus sugebėjimus. Taip pat darbuotojams rengiu šventes – Naųjųjų metų, darbų pabaigtuvių progomis, su vaišėmis ir muzika.
Tada žmonės labai pardavinėjo žemes. Kiti supirkinėtojai už hektarą duodavo 300-500 litų. Man buvo gėda tokius mažus pinigus už žemę mokėti. Tad pats duodavau po 1000 litų už hektarą, kad vėliau žmonės nebūtų nusivylę.
Jau 25 metus su darbuotojais vykstame į ekskursijas. Prisijungia ir jų šeimos nariai. Taigi mūsų susidaro apie 30 žmonių būrys. Iš darbuotojų už keliones neimu nė kapeikos. Apmoku viską: nakvynę viešbučiuose, restoranus. Štai šiemet buvome Krokuvoje.
Noriu, kad darbuotojai pamatytų tikrą gyvenimą, o ne vien kaimišką: dirbi, dirbi, o paskui sėdi per laisvadienius namie.“
Ūkininkas pasakoja besirūpinantis ir darbuotojų poilsiu: „Štai mechanizatorius mano ūkyje per mėnesį daugiausia dirba po 20–21 darbo dieną. Išskyrus rugpjūtį ir rugsėjį, kai dirba po 27 dienas. Kad neturėtų jokios išeiginės, taip nebūna. Tiesa, dirbdami valandų neskaičiuojame – dirbame, kiek reikia. Aš pats kasdien keliuosi 5–5.30 val.“
Išgyvendino šnapselį
Z. Ričkus džiaugiasi, kad jam pavyko išgyvendinti kai kurių darbuotojų įprotį ateiti į darbą išgėrusiam.
„Šnapselį darbuotojai jau pamiršo. Kai susirinkimuose dėliodavome darbus, sakydavau: „Rasiu girtą – iš karto bus nukirsta 50 proc. atlyginimo. Pagaudavau išgėrusį, jis pripažindavo kaltę ir atskaičiuodavau pusę algos. Pyk nepykęs, koliok nekoliojęs – man vienodai. Koliojimų jau seniai į galvą neimu, – juokiasi Z. Ričkus. – Taip vieną, antrą, trečią kartą nurėži atlyginimą, ateina darbų pabaigtuvės ar kita proga surengti šventę, tada suruošiu vaišių, gėrimų brangiausių, muzikos ir pasakau susirinkusiems: „Šiam baliui iš Petro tiek pinigų, iš Jono tiek, o iš manęs tiek.“ Trejus–penkerius metus taip pažaidėm ir jie pamatė, kad dykai dirbti neapsimoka. O iš ko gyventi, jei nedirbsi? Kur tokiam atokiam kaime darbą gausi? Taip ir liovėsi. Dabar tvarka.“
Nors su žalingais darbuotojų įpročiais teko pakovoti, bet Z. Ričkus savo darbininkams gero žodžio ir pagyrų negaili. Sako, jais pasitikintis ir be baimės paliekantis ūkį, jei reikia išvykti net ir porai savaičių į užsienį. „Grįžtu ir randu ūkį dar gražesnį nei palikau“, – subūręs patikimą komandą džiaugiasi pašnekovas.
Galvosūkis
Kai ūkio reikalai užspaudžia galvą, geriausias atsipalaidavimas Z. Ričkui – išjungti telefoną ir ištrūkti su meškere prie Šušvės. Grįžta jis it po sanatorijos – pailsėjęs ir su naujomis jėgomis gali vėl kibti į darbus. Tiesa, dabar pelutaviškio galvosūkis – ūkio ateitis. Mat Z. Ričkus jau norėtų darbus perduoti jaunajai kartai. Deja, nėra kam.
„Tai priešpaskutiniai mano ūkininkavimo metai, – nusprendė Z. Ričkus. – Jau būtų kaip ir gana.
Mažai rajone beliko mano metų ūkininkų – visi darbus perduoda vaikams. Mano didžiausia problema, kad neturiu kam patikėti ūkio. Turiu dvi dukras. Vienas žentas 25 metus išdirbo Kėdainių gaisrinėje, dabar pensijoje ir Angiriuose dirba 400 hektarų žemės. Kitos dukros šeima Vilniuje. Tas žentas vilniečių vilnietis. Jis stambių renginių organizatorius, muzikantas – apie ūkį ir gyvulius nenusimano. Taigi Angiriuose ūkininkaujančiam žentui daviau ultimatumą: „Man iki 70-mečio liko pustrečių metų. Mąstyk. Jei neimi ūkio, tada išnuomoju.“
Tiesa, 20-metis anūkas studijuoja verslo vadybą. Gal jis imsis ūkininkauti? O gal žentas apsispręs? Gerai, kad sveikata vis dar leidžia aktyviai dirbti, bet visada įtampa – nežinai, kokie bus metai. Parduoti greit gali, tačiau kiek čia darbo, jėgų įdėta – gaila“, – apžvelgęs ūkio horizontus taria Z. Ričkus.
„Parduočiau, bet kam tie pinigai šiais laikais reikalingi?“ – nustebina pelutaviškis. Klausiu: „O kas reikalinga?“ „Sveikata reikalinga, – išmintingai atsako. – O pinigas man vienodai rodo. Niekada jų daug neturėjau. Turėjau tiek, kiek reikia. Aš juos investavau – į ūkio techniką, pastatus, visus kelius į laukus žvyravau.“
Žemės ūkiui reikia pastovumo
„Kokia ateitis laukia Lietuvos žemės ūkio? Ar ir toliau liksime agrarine valstybe?“ – klausiu Z. Ričkaus.
„O kas mums belieka? Visą laiką Lietuvoje žemės ūkis klestėjo ir toliau gali klestėti. Aišku, žemės ūkiui reikia paramos, didesnės ar mažesnės, bet reikia. Ne ką mažiau reikia ir pastovių įstatymų, nes dabar naujai kadencijai atėję seimūnai leidžia vis kitus įstatymus. Vakare paklausai valdžia sako viena, o ryte, žiūrėk, jau nebėra tų įstatymų.
Svarbiausia, kad valdžia nemaišytų žemės ūkiui, nes šis sektorius labai jautrus sprendimams ir pokyčiams.
Žemės ūkis nėra verslas ir čia kaip gamykloje dešimčiai metų plano nesudarysi. Štai pernai tokią dieną kaip šiandien jau trečią dieną kūliau rapsą, o šiemet kitaip. Nežinau, koks bus derlius ir kokius pinigus gausiu. Ūkininkavimas –
aklas verslas. Sezonui investuoju 700–800 tūkst. eurų: trąšos, chemija, padargai, jų nusidėvėjimas, kuras, atlyginimai. O ką aš surinksiu? Nežinau“, – sako Z. Ričkus.
Ūkiui kilpa po kaklu – supirkimo kainos
Nors Z. Ričkus nelinkęs skųstis ir nuogąstauti dėl sunkumų, vis tik jį stebina grūdų ir pieno supirkimo kainos. Jos tampa vienu didžiausių smūgių ūkiams.
„Niekad nesuprasdavau: pieninė gauna 4–5 mln. pelno, o mes, pieno sektoriaus ūkininkai, 10 metų be pelno dirbam. Iš 25–26 mano darbo pieno sektoriuje metų suskaičiuočiau gal tik trejus metus, kai gavau pelną. Na, šiemet gal bus.
Aišku, iš kur tas pelnas, jei už litrą pieno pernai mums mokėjo po 12–13 centų. Pašarai brangūs, atlyginimai, elektra – viskas. Be to, jei nori primelžti daug geros kokybės pieno, reikia ir daug priedų pašarams. Pieno kokybės laikausi pačios aukščiausios. Jau daugiau kaip 20 metų mano ūkyje nebuvo žemesnės kokybės kaip pati aukščiausia. Matau, kaip pas mus gaunamas pienas ir pats jį valgau – kito nevalgyčiau, – sako Z. Ričkus ir apibendrindamas pokalbį paieško pozityvios minties. – Žemės ūkis – slidus reikalas, bet kas nori, daro, gyvena, tvarkosi ir gražu žiūrėti. Galiu pagirti Lenkijos, Baltarusijos, taip pat Latvijos žemės ūkį. Žinoma, ir mūsų – Lietuvos. Tikrai žengiame į priekį.“