Pažįstamas kiekvienas sodo žemės kvadratas
Žinojome, kad iki 5 – 6 metrų užaugantys lazdynai yra beržinių šeimos daugiametis krūmas, turintis daug vardų, – lazdų krūmas, meškerykočiai, – bet tai, ką puoselėja R.Norus, labiau panašėja į obelų sodą. „Kas nori, tas gali auginti ir lazdyno krūmus, bet mes formuojame vienakamienius lazdynus. Prieš žydėjimą visus prasikalusius ūglius, pomedžius, nušalusias, kreivas, pažeistas, besikryžminančias šakas išpjaustome. Tankiame vainike labai greitai įsimeta puviniai ir kitos ligos. Nukenčia tuomet ir derlius. Riešutynas pažeidžiamas ne vieneriems metams, kai netaisyklingai atliekamas genėjimas. Šiame reikale paprastai iš svetimų klaidų nepasimokoma, reikia savo kupra patirti. Lazdynas – ilgai gyvuojantis medis, išpjovus seną kamieną iš atžalų galima užsiauginti naują“, – nepaleisdamas iš rankų genėjimo įrankių kalba Rimas.
Kovas – riešutų žydėjimo metas. Raudonų žiedelių gausos mūsų viešnagės dieną dar nebuvo, bet, šeimininko teigimu, jei taip kaitins, netruks medžiai žiedais nuraudonuoti. Tad ir genėjami lazdynai tokiu metu, kad žirginėliai sujudėtų, žiedadulkių daugiau ore pabirtų. Akis beganant po didžiulį tvarkingą riešutyną, jų augintojas mus stebija žinia, kad Dzūkijos pakraštyje, Kauno pašonėje su šeima riešutmedžiais apsodino dar didesnį lauką nei tas, kuriame viešime. Rimo auginami riešutai – gausiai derantys. Kiek ant šakelių pumpurų, tiek vasarėjant rasis kekių, ir kiekvienoje subręs iki devynių apvalių, kampuotų, pailgų, bukų riešutų. Nes ir lazdynai skirtingi: vieni – kaip vištos sparnus – šakas į šonus išskėtę, kiti jas aukštyn pakėlę. „Smagu čia būti, kai lenkiasi lazdynų šakos nuo riešutų. Pirmi metai, kai žirginėlių nenušaldė, nors dar visko gali būti“, – sako Rimas.
Vaikščiojame tarsi po rojaus sodą, tvarkingai aptvertą, stebimės šeimininku, kuris apie kiekvieną medelį turi ką pasakyti: „Štai šie pernai buvo apipustyti sniegu, aniems nepatiko gruntas, matyt, sunkus priemolis, o šitas plotelis gražiausias, čia tinkamiausia riešutams žemė, nes ji turi priežvyrio...“ – kiekvienas sodo metras gerai pažįstamas savininkui.
Iš riešuto išauga tik nederlingas medis
„Net nesodinkite iš sėklų, nes auginsite tik medį ir neturėsite derliaus. Daugelis taip daro ir apgaudinėja pirkėjus, per dešimt metų gal ir sulaukiama didesnio derliaus. Kai savuosius pasodinau, pirmaisiais metais dar tik rykštelės buvo, bet kai kurios jau kekę kitą riešutų subrandino. Nesunku atskirti, kuris sodinukas ne iš riešuto išaugęs, o turintis tėvų syvų, kaip mėgstu sakyti, grynu kraujo ryšiu surištas. Tokio šaknis – apverstos T raidės formos. Labai paprasta lazdynus dauginti atlankomis. Ne nupjauti, o palenkti ją reikia ir užpilti žemėmis. Tai – savotiškas menas. Užkasi kokias 5–6 akeles, randasi 3–4 geri sodinukai. Palenkti neišsihibridina, jie užaugę veda vaisius kaip ir motininis medis. Pasodinus į nuolatinę vietą visos rykštės nereikia palikti, virš 8–9 pumpuro nugnybti“, – pamoko Rimas.
Klausiame, kokia buvusi jo riešutyno pradžia, juk praktikos Lietuvoje nebuvo? Pašnekovas sako, kad jo tėvai Onutė ir Arvydas Norai jau beveik penkiasdešimt metų prižiūri bites. Po vestuvių pradėję nuo dviejų dovanų gautų avilių, dabar turi didelį jų ūkį, nes nei vieno per tuos bitininkavimo metus nėra pardavę ar dovanoję. Kiek rasdavosi naujų šeimų, tiek jų prižiūrėjo, iki šiol bites laiko savo šeimos dalimi. Jauniausias iš trijų vaikų, Rimas, kaip pats teigia, užaugo avilyje.
„Kai reikėjo apsispręsti, ką darysime su savo žeme, kurią kelis metus nuomojome, vienu balsu nutarėme, kad auginsime joje tai, kas bitelėms yra tinkamiausia. Lazdynų žirginėliai turi daug daugiau žiedadulkių negu kiti augalai. Sodinukus vežiau iš užsienio. Trise, aš, mama ir tėtis, jais šiuos hektarus užsodinome.Tuomet apie būsimą pelną negalvojome, bet svajojome apie gražų riešutų sodą. Kasmet jis ūgteli apie metrą ir vis reikalauja investicijų. Tris kartus buvome apvogti. Kiek vien tinklo reikėjo nupirkti, kad sodus gražiai aptvertume. Štai šią valdą saugo trys vokiečių aviganiai, reikia juos šerti“, – didžiuodamasis pasakoja Rimas. Ir jo žodžiuose nesigirdi gaidos apie patiriamą nuovargį, kai rudenį rankomis skina gausų derlių, pavasariais – geni ūglius ar vasaromis prižiūri pomedžius, kad riešutmedžių plantacijos baltažiedžių dobiliukų veja nepradėtų želti piktžolėmis. Oi, ne vieną sodininką norėtųsi atsivežti į Rimo riešutyną, kad pasimokytų sodo tvarkos ir estetikos. Kiekviena lazdyno eilė ištiesinta iki tobulybės, kuriame tarpurėdyje beatsistotumei –į visas puses lygiai išrikiuoti penkiamečiai medžiai. Rimas į mūsų grožėjimąsi jo sodo estetika tik tiek tarsteli: „Man gražu, kai tvarkinga“.
Riešutų sodo niekam neparduotų
Dobiliukų paklodėje bandėme surasti pernykščių riešutų. Skaniausi, sako, peržiemoję. Pavyko surasti tik kelis. Savininkas tikina, kad visų riešutų neįmanoma surinkti, lieka ir kėkštams, geniams, kryžiasnapiams. Ir pelytės žiemą pasimėgauja rastais riešutais. Tačiau paukščiai ir žalos riešutmedžiams pridaro: riešutą, kad patogiau būtų prakalti, įsideda į dvišakį ir dažnai jį iškapoja iki šakos šerdies.
„Gražu, kai sužaliuoja lazdynai, subaltuoja dobiliukų paklodė. Bet man gera čia ir dabar, paklausykite, kaip vyturiai čirena. Jausmingai nuteikia pargrįžtančių gervių klyksmai“, – sako keturiasdešimt pirmuosius bebaigiantis Rimas. Dar po dešimties metų, jo pastebėjimu, kamienų diametras bus koks dvidešimt centimetrų. Klausantis pašnekovo, mano atmintyje iškilo pastebėjimas, koks Rimas panašus į savo tėvą. Gal kiek ir stotu, bet labiau prisirišimu prie gamtos.
Prisimenu, prieš trisdešimt metų gavau užduotį pakalbinti tuometinio Alytaus medvilnės kombinato šlifavimo cecho pameistrį Arvydą Norų – šaunų ir darbštų darbininką, bet jis nuo valdomos technikos tąkart vis kreipė pokalbį apie bites, gamtą, joje vyraujančią žmogui nesuvokiamą harmoniją... Tą mūsų pokalbį menu iki dabar. Kai vaikų ir tėvų poreikiai bei supratimas sutampa, itin mielas tampa ir verslas, o jeigu jis dar priartina ir prie gamtos – tai jau palaima.
„Už jokius pinigus riešutų ūkio neparduočiau. Aš jame pailsiu. Tai ne vien verslas. Man čia tiesiog patinka. Ir net minčių nekyla sukti galvą, kada investicijos į įsigytą techniką atsipirks“, – moka džiaugtis šiandiena R.Norus. Paklaustas, ar dažnai ant jo šeimos stalo būna riešutų, atitarė, kad visuomet. „Ir aš, ir žmona, vaikai kasdien valgome savus riešutus ir dar gyvi, sveiki esame“, – pajuokauja Rimas, leisdamas suprasti, kad jis kategoriškai nusiteikęs prieš įvairius riešutyno purškimus chemikalais. Gal todėl Dzūkijos laukuose užauginti riešutai gerai perkami ir žali, su kekėmis, ir sausi, kombaino išlukštenti.