„Apsukresni, tokių yra ir politikų, pasinaudojo visomis įmanomomis išmokomis, o dabar pradedantis ūkininkas lieka be nieko“, – atvirauja R. Gailius.
Jis sako, kad nors ir spėjo į „traukinį“, gauna paramą, tačiau valstybė ją atgauna per mokesčius.
Ūkininkavimo pradžią prisiminęs vyras teigia, kad su žmona pirmus dvejus metus dirbo be jokio pelno. Pirmaisiais metais buvo labai prastas derlius, antraisiais – pasiūla viršijo paklausą. Tačiau į ūkininkavimą pasukę žmonės nenuleido rankų ir sako abu supratę, kad nereikia tikėtis greitos grąžos.
Obelų sodas jų gyvenime atsirado atsitiktinai. Sutuoktinė Virginija turėjo savo nedidelį medelyną ir prekiavo augalais, o vyras darbavosi medienos pramonėje.
Atsitiktinis sodas
„Tuomet užsiėmiau mediena, buvo tas vajus, kai į Latviją, į Liepoją vėžėm, gerai pirko. Su šeima dar gyvenome Alsėdžiuose, ne Kaunatavoje. Vieną dieną važiavau pažiūrėti miško į Kelmės rajoną. Miškas nepatiko, buvo gana iškirstas, tad nepirkau, namo važiavau pro Kaunatavą. Buvau girdėjęs, kad čia lyg ir parduodami bankrutavę „Kaunatavos sodai“, centre paklausinėjau žmonių, gal ką žino. Taip susiradau žmogų, kuris daugiau apie tai žinojo ir netrukus nupirkau iš bankroto administratoriaus tuos sodus“, – pasakojo vyras.
Anot R. Gailiaus, jie visada buvo veikli šeima, nebijojo sunkaus darbo nei jis, nei sutuoktinė, nei vaikai. Visi suprato, kad norit susikurti gerbūvį reikia dirbti. Ūkininkaujanti šeima neslepia – juos erzina kalbos, esą ūkininkai nemoka jokių mokesčių ir gyvena išlaikomi valstybės.
„Mes mokame mokesčius už samdomus darbuotojus ūkyje, pats dirbu ne tik ūkyje, bet ir esu bendrovės „Agrogilė“ direktorius, tad jau ir už mane valstybė gauna dvigubą sveikatos draudimą. O vasarą dar teikiam obuolių sulčių gamybos paslaugą, o už tai tenka dar kartą mokėti mokesčius ir sveikatos draudimą. O juk jei pateiksiu į ligoninę, niekas nepasiūlys man trijų lovų ir neteiks trigubo gydymo, nemanau, kad taip sutvarkyti mokesčiai yra sąžiningi“, – kalbėjo R. Gailius.
Mokesčių karuselė
Sutuoktinė Virginija pasakoja, kad ūkis realiai yra tas pats verslas, kuris moka mokesčius ir dar turi finansuoti kai kurias kitas įmones.
„Kad ir pavyzdžiui yra tokia tarnyba, kuri siunčia sąskaitas už Lietuvoje išvedamas naujas sėklų ir augalų veisles. Ją išlaiko ūkininkai. Mes turime keturis šeimos ūkius, tad per metus mokame apie 500 eurų. Ką jie išveda? Nežinome, tikrai neteko girdėti apie naujas lietuviškas augalų veisles“, – pasakojo R. Gailiaus žmona Virginija.
Gailių šeima skaičiuoja, kad samdo darbų saugą kontroliuojančias įmonę, mokami šiukšlių išvežimo mokesčiai, nors net ir šiukšlių srityje ne viskas sutvarkyta taip, kaip turėtų būti – pavyzdžiui, PVC tinklelio, į kurį vyniojami šiaudai ir šienas, niekas neapsiima utilizuoti.
„Priduoti utilizavimui galima tik vieną plastikinę plėvelę, kuri naudojama šiaudų ir šieno rulonams suvynioti, tačiau prieš ja apvyniojant rulonas susukamas į specialų PVC tinklelį. Visi ūkininkai taip vynioja rulonus, tačiau kur priduoti panaudotą tokį tinklelį utilizavimui - iki šiol neaišku. Bandžiau klausinėti ne vieno, sakiau, jei reiks, ir į Kauną ar kitą miestą nuvešiu, bet vis išgirsdavau atsakymą, kad nevargčiau ieškodamas, kur jį dėti. Tikrai keista, kad priduoti sunaikinimui galima ne viską“, – dalijosi patirtimi vyras.
Vengia tarpininkų
Kaip pasakoja šeima, tiesioginis darbas ūkyje – augalų ir gyvulių priežiūra, savo komposto gamyba, bitininkystė, be investicijų taip pat neduos naudos. Tenka investuoti ir į plėtrą, ir į klientų paieškas, jei nori, kad ūkis augtų.
Pora sako ne kartą lankėsi parodose, mezgė naudingų kontaktų, tačiau susitarimai dėl prekių pardavimo atsiranda ne iškart. Pavyzdžiui, vokiečiai nori ekologiškų produktų, bet labai atidžiai išnagrinėja visas galimybes, kelis kartus tenka bendrauti, pateikia savotiškus išbandymus.
Kaip pasakoja Virginija, dabar iš jų obuolius superkantis vokietis jau gaudavo jų produkciją iki tiesioginio jų kontakto, tačiau obuoliai keliavo per tarpininkus. Net ir žinodamas, iš kur gauna produkciją, vokietis neskubėjo dirbti tiesiogiai, o kartą pareiškė: jei žmonės nutrauks ryšius su tarpininku – jis viską supirks.
„Pasakėme, kad taip negalim, nes turime įsipareigojimų metams ir juos vykdysime. Pasakėme, kad kitų metų derlių jau galime parduoti jam. Tik tuomet jis sutiko bendradarbiauti tiesiogiai. Tai buvo savotiškas išbandymas, ar mes nutrauksime sutartis. Vokiečiams labai svarbu, kad būtų vykdomi įsipareigojimai, tiekėjų patikimumas. Dabar deramės su malūną turinčia šeima, taip pat iš Vokietijos. Tai iš kartos į kartą perduodamas ekologiško ūkio verslas. Tačiau jie sunkiai įsileidžia naujokus, nors mus ir rekomendavo, bet derybos vyksta tikrai lėtai ir trunka ne vienerius metus“, – pasakojo moteris.
Ekologiškas ūkis
Ūkininkaujančios šeimos atstovai pasakoja, kad siekis bendradarbiauti su užsienio šalimis juos paskatino sudėtingam sprendimui – pirmieji Lietuvoje gavo biodinaminio ūkio „Demeter“ įvertinimą.
„2004 metais tapome ekologiniu ūkiu, turėjome apsišarvuoti kantrybe – tik po poros metų gavome sertifikatus grūdams, dar po metų – ir obuoliams. O jau gerokai vėliau pirmą kartą išgirdusi apie „Demeter“ įvertinimą nesusidomėjau, tik parsivežiau informaciją ir pasidėjau aprašymus. Tačiau mūsų obuolius perkantis vokietis prieš keletą metų mus paskatino siekti tokio įvertinimo. Pasakė, kad pirma pirktų iš mūsų „Demeter“ sertifikuotus obuolius, po to kitus, tačiau norint gauti tokį sertifikatą, pirma viskas turi pasikeisti galvoje, asmeniniame gyvenime, tik po to pavyks pakeisti ir ūkyje. Tada ėmėme siekti tokio įvertinimo. Mus konsultavo švedai ir net vokiečiai buvo nustebę, kai mes įvertinimą gavome per porą metų, nors net patys vokiečiai gauna tik per trejus. Lietuvoje mes tokį sertifikatą gavome pirmieji“, – pasakojo V. Gailienė.
Dėl šio sertifikato Gailiai turėjo įsigyti galvijų. Iš pradžių pirko kelių veislių mėsines karves, tačiau dabar didžiausia bandos dalį sudaro aubrakai.
Nenori chemikalų
Ūkį aprodęs R. Gailius neslepia, kad pakeitus gyvenimo būdą ir įgavus daugiau žinių apie ekologiją, dabar negali atsistebėti, kad žmonės savo laukus, prieš pat nuimant derlių, nupurškia glifosatų turinčiais preparatais. Kviečiai greičiau sunoksta, atrodo gražiai, tačiau juk po to patys tokį maistą valgo iš šių grūdu keptą duoną bei duoda savo vaikams.
Aktyvioji medžiaga glifosatas, kurį sugeria augalai. Ši medžiaga patenka į maistą, kurį valgome. Nors kviečių tyrimai gali ir rodyti leistiną normą, visgi mokslininkai ne kartą kritikavo šios medžiagos naudojimą. Be to, medikai primena, kad toksino kiekis maiste, kuris patenka ant mūsų stalo, daugėja.