Bendru gyvenimo keliu
G. Šniaukaitė-Pudževelė savo gyvenimo istoriją pradeda pasakoti nuo atmintyje išlikusių prisiminimų iš vaikystės, kuomet kartu su tėvais, seserimi ir broliu laiką leisdavo prie ūkio darbų: sėjo grūdus, šėrė gyvulius, grėbė šieną, ravėjo daržus. Jau tada moteris sako pajutusi širdyje tą liepsnelę ir užsidegimą rūpintis gyvuliais bei savo rankomis prisiliesti prie žemės darbų.
„Šeimoje iš mūsų trejeto vaikų tik aš viena rodžiau susidomėjimą ūkininkavimu ir tyliai mintyse jau dėliojau ateities planus. Tik melžti karves man buvo baisus darbas. Vėliau tikslingai Rietave krimtau namų ūkio ekonomės mokslus, po to sekė geodezija ir Vilniaus Gedimino technikos universitete – nekilnojamo turto kadastro studijos.“
Rietaviškės Genutės ir iš Vatušių kaimo kilusio Artūro graži draugystė užsimezgė prieš 23-ejus metus. Nuo to momento pora per gyvenimą žengia žvelgdami viena kryptimi ir puoselėdami bendrus ateities planus.
Ūkininkauti pora pradėjo kiek netikėtai – nutarę pasinaudoti Europos Sąjungos jauniesiems ūkininkams skirta parama. Manė, pasidarbuos kokius penkerius metus, o po to tiesiog parduos traktorių ir taip užsidirbs papildomų pajamų.
Bet atsitiko taip, kad sutuoktiniai nejučia įsisuko į ūkio darbų verpetą ir galiausiai suprato, kad kelio atgalios jau nebėra – pernelyg daug darbo ir meilės buvo įdėta, kad lengva ranka viską nubrauktų.
2010-ieji porai buvo lemtingi, kadangi į savo rankas perėmė 40-ies hektarų tėvelių išpuoselėtą ūkį. Nors mama Zofija, būdama garbaus amžiaus, ūkininkauja iki šiol – augina grūdus, bet kartu džiaugiasi, kad jos ir anapilin iškeliavusio vyro ūkis atiteko į geras rankas.
Ekologinio ūkio pradžia
Šiandien Genutės ir Artūro valdose – per 250 hektarų dirbamos derlingos žemės. Dalis ūkio yra ekologiškas, o to istorija gana paprasta – kadangi ūkio šeimininkai neturėjo reikalingos technikos ir lėšų investuoti į ją, o užauginamos produkcijos buvo nedaug, nutarė, kad ekologiškai ūkininkauti bus pats tas.
Tik po poros metų rietaviškiai pastebėjo, kad vis tik kažko trūksta. Suskaičiavo, kad iš vieno hektaro geriausiu atveju gali nukulti tik vieną toną grūdų, kas veda tiesiai į minusą.
Tada gimė idėja pradėti auginti gyvulius. Genutė neslepia iš pradžių tiesiog paniškai bijojusi galvijų, bet palaipsniui prie jų pripratusi. Pirmiausia šeima įsigijo Šarolė veislės mėsinę telyčią ir trejetą avių, o dabar savo ūkyje augina jau 63 mėsinius galvijus – visi išmyluoti, nuglostyti ir turi savo vardus. Šalia ganosi 120 avių ir dūzgia 8-ios šeimos bitelių. Bet neatsisakė ir grūdinių kultūrų: augina avižas, rugius, kviečius, garstyčias, žirnius.
„Pradėjus dirbti sau, automatiškai norisi judėti į priekį ir kasdien tobulėti. Taip laikui bėgant į savo ūkį įsileidome įvairių naujovių ir technologijų, be kurių šiandien neįsivaizduotume savo kasdienybės“, – pasakojo Genutė.
Prie technikos vairo
G. Šniaukaitė-Pudževelė, tęsdama pasakojimą apie savo gyvenimą, užsiminė, kad pirmą kartą prie traktoriaus vairo savarankiškai sėdo 2007-aisiais, kadangi kito pasirinkimo moteris neturėjo – reikėjo krauti ir vežti šieno ritinius.
„Turėjau net linksmą nuotykį su tuo traktoriaus vairavimu. Buvo pasakyta: štai traktorius, štai ritiniai ir pirmyn prie darbo. Kiekviename traktoriuje pavaros jungiasi skirtingai, o man sako: tu trinktelėk – persijungs pavara. Aš taip trinktelėjau, kad pavarų svirtis taip ir liko mano rankose“, – juokėsi prisiminusi pašnekovė.
Vyras Artūras gyrė savo žmoną ir džiaugėsi, kad jo mylimoji yra gabi ir labai imli naujiems dalykams. Prieš tai niekada nesėdėjusiai prie „Valtros“ traktoriaus vairo Genutei prireikė tik 45-ių minučių įvaldyti sunkiasvorę techniką, kol lėkščiavo laukus. „Mano žmona yra viskas viename: vadyba, logistika, buhalterija, be to, dar ir į darbą eina – dirba draudimo konsultante“, – kalbėjo Artūras.
Produktyviausias darbas – naktį
Moteris papasakojo, kaip jų kieme atsirado nauja galinga technika, be kurios dabar negalėtų išsiversti nė dienos. Dar praėjusiais metais A. Pudževelis sugalvojo, kad nori naujo traktoriaus, bet ne po mėnesio ar savaitės, o... rytoj. Susisiekė su vadybininku, jis vyriškiui pasiūlė traktorių ne pirkti, o nuomotis. Po trijų dienų šis jau stovėjo ūkininkų kieme.
„Kažkada labai norėjau turėti mėlynos spalvos automobilį, deja, mano svajonė taip ir liko neišsipildžiusi. Bet štai dabar turiu mėlyną traktorių, kurį vairuoju ne aš, o žmona. Vienas iš pagrindinių pliusų, kodėl yra geriau nuomotis, – kad nereikia patiems taisyti sugedus. O dėl nuosavo tuoj suktume galvas ir leistume santaupas remontui“, – kalbėjo A. Pudževelis.
Genutės paprašėme atskleisti, tai kodėl vis tik darbas traktoriumi produktyvesnis yra nakties metu? Pasirodo, naktį ariama atsižvelgiant į žolės vegetaciją – tai yra vienas iš pagrindinių kovos su piktžolėmis, ypač varpučiu, sprendimo būdų.
Anot mūsų pašnekovų, puoselėjant ekologišką ūkį jokiu būdu negalima naudoti cheminių preparatų. Ieškodama išeičių, Genutė vyko pasisemti žinių į seminarą, jo metu išgirdo Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos profesoriaus paskaitą apie tai, kad ariant dirvą nakties metu varputis pats save naikina.
„Anksčiau ardami ir kultivuodami dirvą nepaisėme jokių taisyklių, dirbome dienos metu kaip ir visi. Ir buvome visiškai praradę viltį kovodami su piktžolėmis. O dabar turime atradę savo technologiją, kaip auginti ekologiškus grūdus“, – pasakojo ūkininkė.
„Mūsų ūkis – ir darbas, ir pramoga“
Visus darbus ūkyje nudirbti ir sustyguoti yra nemenkas iššūkis, bet jeigu kažko labai nori, viskas įmanoma. Spėjome tuo ir patys įsitikinti, kai Genutė su vyru aprodė savo „laisvalaikį“ – avių bandą, bičių avilius.
„Čia yra mano sielos atgaiva – bitininkavimas. Esame parsivežę tokią piktų bičių veislę. Pati ant savo kailio jau spėjau pajusti – sugėlė per 20 bičių ir atsidūriau ligoninėje. Nuo to karto be specialios aprangos medaus kopinėti neinu“, – pasakojo Genutė.
Moteris iš prigimties yra tikra optimistė, pasaulį matanti tik šviesiomis spalvomis. Net kai nuimant derlių pliūpteli gausus lietus ar vėjai išguldo pasėlius, stengiasi nesinervinti. „Vyras tai labai jaudinasi, kai ne laiku užeina lietūs, o aš ramiai reaguoju – juk vis tiek nieko nepakeisi“, – kalbėjo rietaviškė.
A. Pudževelis pokalbio metu prasitarė, kad turi didelę svajonę – įsigyti ūkį Teksase (JAV) ir ten ūkininkauti, bet sakė, kad žmona jam ne itin pritarianti. Pati mieliau rinktųsi Švediją, po kurią teko pakeliauti.
„Ši šalis sužavėjo savo neišpasakyto grožio gamta. Važiuojant automobiliu ar einant neįmanoma atplėšti akių, dairaisi į visas puses ir visur – kaip iš atviruko. O svajonių ūkį, esu įsitikinusi, galima sukurti ir Lietuvoje – svarbu požiūris, nusiteikimas ir įdėtas darbas“, – dėstė mintis pašnekovė.