Ūkininkų džiaugsmas danieliai

Sta­selė ir Ig­nas Sau­dar­gai, gy­ve­nan­tys Juo­dei­kių kai­me, Paukš­ta­kių se­niū­ni­jo­je, nors jau yra gar­baus am­žiaus, veik­los ne­sto­ko­ja.

Jų dėme­sio ir rūpes­čio kiek­vieną dieną lau­kia gra­žus būrys au­gin­ti­nių – per 20 da­nie­lių, be­si­ga­nan­čių ap­tva­re so­dy­bos pa­kraš­ty.

Įtaisė sūnus

Pak­vies­ti į ap­tva­ro vidų pa­mai­tin­ti šių ra­guotų gra­žuo­lių, iš­girs­ta­me šei­mi­nin­ko pla­nus va­sarą juos įkur­din­ti ki­ta­pus so­dy­bos, ša­lia Šiaulių–Palangos plen­to, kad da­nie­liais galėtų pa­si­grožė­ti ir va­žiuo­jan­tie­ji pro šalį.

Įgy­ven­din­ti šį su­ma­nymą pa­dės va­sarą iš Ai­ri­jos ža­dan­tis ato­stogų į gim­tinę grįžti Sau­dargų sūnus su šei­ma. Tiesą pa­sa­kius, būtent jis ar ne prie­š 6-erius me­tus tėvams ir įtaisė pir­muo­sius ke­tu­ris da­nie­lius. Ne­ži­nia kur iš­vydęs šiuos ra­guo­čius ir viską apie juos iš­sik­lau­sinėjęs nu­sprendė, kad tėvams tai būtų pui­kus už­siė­mi­mas ir pra­si­blaš­ky­mas. Be to, so­dy­ba – di­delė, žemės yra, lai ga­no­si ir dau­gi­na­si.

Daug prie­žiū­ros da­nie­liai ne­rei­ka­lau­ja. „Obuolų, bat­vi­nių, grūdų“, – var­di­na I. Sau­dar­gas jų au­gi­namų el­nių mėgsta­mus skanės­tus. Ži­no­ma, ir žolės bei šie­no tu­ri ne­pritrūk­ti. An­tai šiai žie­mai pirkę net 24 ri­ti­nius šie­no.

Ir ap­lin­ki­niai ži­no apie Sau­dargų au­gin­ti­nius, tad nie­kam ne­ky­la klau­si­mas, kur dėti at­lie­ka­mus obuo­lius, kai jų dau­giau už­de­ra. Nau­da abi­pusė – da­nie­liai gau­na sa­vo mėgstamų skanėstų, o vie­ti­niai at­ve­ža šiais ra­guo­čiais pa­si­gėrėti sa­vo at­ža­las. Kiek džiaugs­mo būna vai­kams, kai šie ban­do pri­si­vi­lio­ti kokį da­nie­lių, kad prieitų kuo ar­čiau ir paimtų obuolį tie­siai iš del­no. Ta­da vi­sa Sau­dargų so­dy­ba skam­ba nuo sma­gaus krykš­ta­vi­mo.

Di­des­ni – pir­mes­ni

Da­bar da­nie­liams ati­tver­tas 2-jų hek­tarų plo­tas pa­miškė­je. O va­sarą pla­nuo­ja­ma įreng­ti ge­ro­kai di­desnį ap­tvarą – net 10-ies hek­tarų. Ta­da bus ga­li­ma ir bandą pra­plėsti, ir žolės ji turės pa­kan­ka­mai, ne­be­reikės vež­ti pri­šie­nau­tos iš ki­tur.

„Kus kus kus kus kus“, – ši­taip S. Sau­dar­gienės pa­šauk­ti da­nie­liai tuoj vie­nas po ki­to at­ris­no­ja žiūrė­ti, ką šei­mi­ninkė ne­ša ki­bi­re.

Ir jau ne­tru­kus su­puo­la ra­gau­ti ant snie­go pa­bertų obuo­lių ir smul­kintų bu­rokų. Kai ku­rie įsidrą­si­na paim­ti jiems siū­lomą gardėsį iš ran­kos. Tik ma­žie­ji at­sar­ges­ni – lai­ko­si ato­kiau ir lau­kia, kol pa­si­so­tins vy­riau­sie­ji ban­dos na­riai.

Sau­dar­gai pa­sa­ko­ja, kad jų lai­ko­mo­je da­nie­lių ban­do­je vy­rau­ja griež­ta hie­rar­chi­ja. Prie ėde­sio vi­sa­da pir­ma sku­ba di­die­ji el­niai. Be­je, ir tarp jų ga­lio­ja tam tik­ros tai­syklės. Ban­dos va­das pa­pras­tai būna tas, ku­ris stam­biau­sias ir ku­rio ra­gai pla­čiau­si.

Ir nors šie gyvū­nai at­ro­do drau­giš­ki bei taikūs, ne­re­tai pa­ti­nai su­si­kim­ba ra­gais, kad ap­gintų sa­vo vietą šio­je hie­rar­chinė­je sis­te­mo­je.

To­kios ko­vos daž­niau­siai už­ver­da ru­denį. „Ta­da ai­di vi­sas miš­kas. Va, ma­tot, ši­tas po to­kių grum­ty­nių tik su vie­nu ra­gu li­ko. Ne­pa­si­sekė varg­šui“, – ro­do juo­dei­kiš­kis.

Ban­do­je su­skai­čiuo­ja­me 21 da­nielių. „Bu­vo dau­giau, bet juk mėsos rei­kia“, – sa­ko S. Sau­dar­gienė, bet tuoj pri­du­ria, kad vi­sa kon­ser­vuo­ta el­nie­na iš­ke­liau­ja pas sūnų į Ai­riją. Mo­te­ris sa­ko mėsos iš vi­so į burną nei­man­ti, o su­tuok­ti­nis esą mie­liau val­go ge­ro­kai minkš­tesnę ir rie­besnę kiau­lieną.

Praau­gu­sius el­nius su­do­ro­ja Sau­dargų sūnaus pa­va­din­tas med­žio­to­jas. „Gai­la būna. Juk vi­si ma­no nu­glos­ty­ti, nu­šer­ti“, – pri­du­ria šei­mi­ninkė.

Žie­mos va­ka­rai ne­prailgs­ta

Kai jau at­si­gro­ži­me da­nie­lių ban­da, S. Sau­dar­gienė kvie­čia užei­ti į vidų ar­ba­tos. O ten lau­kia dar vie­na staig­me­na – visų kam­ba­rių sie­nas puo­šian­čios įspūdin­go dyd­žio dėlionės. Tai – namų šei­mi­ninkės po­mėgis, įtraukęs ją prie­š ke­le­rius me­tus ir ne­pa­leid­žian­tis iki šiol.

Tie­sa, mo­te­ris sa­ko, kad va­sarą nėra ka­da tuo už­siim­ti – jos rankų lau­kia so­dybą puo­šian­tys did­žiu­liai gėly­nai. Be to, juk rei­kia ir dar­žo­vių už­siau­gin­ti, ir da­nie­liais pa­si­rūpin­ti. O štai žiemą, kai lais­vo lai­ko dau­giau būna, iš­ti­sas va­lan­das pra­ry­man­ti pa­lin­ku­si virš dėlio­nių.

„Būna, kad ir mie­got ei­ti už­mirš­ta. Li­gi pat pusės trijų kar­tais nak­tinė­ja – taip įsit­rau­kia“, – juo­kia­si su­tuok­ti­nis. Ir pa­pa­sa­ko­ja, kaip sykį pas juos užė­ju­si laiš­ka­nešė su­si­domė­jo, kuo čia namų šei­mi­ninkė už­sii­ma. Ši ir pa­si­ūliu­si vieš­niai sėsti prie sta­lo ir pa­čiai pa­ban­dy­ti su­ras­ti vietą nors vie­nai dėlionės de­ta­lei. Il­go­kai moteris var­gu­si, ta­čiau už­duo­ties taip ir ne­įvei­ku­si. „Ge­riau jau ei­čiau sniegą kas­ti...“ – ga­liau­siai nu­mo­ju­si ran­ka.

Pa­ti S. Sau­dar­gienė šį sa­vo už­siė­mimą pra­mi­nu­si sme­genų mankš­ta. Ir pri­du­ria il­gai prie dėlionės ne­beišsė­din­ti. Esą po ke­lių va­landų to­kio kruopš­taus „ku­tinė­ji­mo“ ima aky­se rai­bu­liuo­ti. „Ta­da ei­nu ar­ba kry­žia­žod­žio spręsti, ar­ba kny­gos skai­ty­ti. Te­le­vi­zo­riaus man ga­li ir ne­būti. Ne­bent ži­nias pa­žiū­riu ar kokį de­tek­tyvą“, – sa­ko.

Sudė­ti did­žiau­sias, net 4,5 tūkst. de­ta­lių, dėlio­nes S. Sau­dar­gienė užt­run­ka po­rą mėne­sių. To­kios, su­kli­juo­tos ir įrėmin­tos, puo­šia ne tik pa­čių Sau­dargų, bet ir jų vaikų na­mus Ai­ri­jo­je. Iš­gir­du­si mintį, kad galėtų šiuos pa­veiks­lus par­da­vinė­ti, mo­te­ris nu­mo­ja ran­ka. Sa­ko do­va­no­ti ga­lin­ti, o par­duo­ti – ne.

Gimtųjų Juo­dei­kių ne­pa­li­ko

Tris sūnus ir dvi duk­ras užau­ginę Sau­dar­gai po na­mus su­ka­si pa­tys vie­ni. Vi­si vai­kai jau prie­š daug metų įsikūrė už­sie­ny­je, tie­sa, tėvų ne­pa­mirš­ta ir kuo galė­da­mi pa­de­da. Nors il­ge­sys gy­ve­nant taip to­li nuo vaikų – did­žiu­lis, su­tuok­ti­niai džiau­gia­si, kad vi­si pen­ki užau­go do­rais žmonė­mis, su­kūrė šei­mas ir tėvus ap­do­va­no­jo net 13 anūkų.

Džiu­gi­na ir tai, kad vai­kai­čiai, aug­da­mi sve­čio­se ša­ly­se, pui­kiai mo­ka ir sa­vo tėvų gimtąją kalbą. „Tik jau proanū­kis tik­riau­siai pa­liks lie­tu­viš­kai neiš­mokęs. Ma­ma airė“, – ne­links­mai at­si­dūsta mo­te­ris.
Kaip be­būtų, su­tuok­ti­niai tu­ri viltį, kad gal ne­beil­gai jiems dviem be­reikės varg­ti. Esą vie­na duk­ra su žen­tu vis gar­siau kal­ba apie pla­nus grįžti gy­ven­ti į Lie­tuvą. Tu­ri ir na­mus pa­si­statę vi­sai ne­to­li tėvų, tuo­se pa­čiuo­se Juo­dei­kiuo­se, tad Sau­dar­gams bus di­desnė at­ra­ma se­natvė­je.

„Va­sarą žadė­jo vi­si čia pas mus su­si­rink­ti, mūsų auk­si­nes ves­tu­ves pa­minė­ti, bet ko­ro­na su­jaukė pla­nus“, – pa­sa­ko­ja vy­ras. Ir pri­du­ria dar už­per­nai pa­ts su žmo­na skridęs į Ai­riją vaikų ap­lan­ky­ti, proanū­kio pa­ma­ty­ti. Da­bar jau namų ne­be­pa­lie­ka – svei­ka­ta ne­be ta.

I. Sau­dar­gas Juo­dei­kiuo­se – nuo pat gi­mi­mo. Vi­sai čia pat gimęs ir augęs. Kai su­tre­šo tėvų se­no­ji tro­ba, ją išardęs ir pa­statęs erd­vius na­mus sa­vo šei­mai. O žmoną par­si­vedęs iš kai­my­ni­nių Kėkštų. „Bu­vo par­si­bas­čiu­si ten kar­vių melž­ti. Su­si­pa­ži­nom ir ap­si­že­ni­jom“, – šyp­so­si žvelg­da­mas į su­tuok­tinę.

Sta­selė, kol galė­jo, dir­bo kolū­ky­je. Vėliau, šei­my­nai ėmus gausė­ti, te­ko rūpin­tis vai­kais, pri­žiūrė­ti ūkį. O Ig­nas kas­dien skubė­da­vo į Plungę – sa­va­no­rių gais­ri­ninkų drau­gi­jo­je dir­bo ka­minkrė­čiu. Kaip da­bar juok­da­ma­sis sa­ko, vi­siems bu­vo rei­ka­lin­gas, visų graibs­to­mas. Ypač prie­š pra­si­de­dant šil­dy­mo se­zo­nui. Dar­bo bu­vo į va­lias, tad ir at­ly­gi­ni­mu skųstis ne­galė­jo.

„Kai jau­ni bu­vom, viską turė­jom – žemę dir­bom, gy­vu­lius au­gi­nom. Ir tech­ni­kos bu­vo. Bet grei­tai tas ūki­nin­ka­vi­mas įgri­so, kai už litrą pie­no tik 7 cen­tus te­gau­da­vom“, – pri­si­minė anuos lai­kus. Bet ir šiais su­tuok­ti­niai ne­si­skund­žia. Džiau­gia­si ga­lin­tys sa­vi­mi ir sa­vo so­dy­ba pa­si­rūpin­ti, mėgsta­ma veik­la už­siim­ti, o va­sarą ti­ki­si ap­si­lan­kant vaikų ir anūkų su­lauk­sian­tys, jei tik visą pa­saulį su­kaustęs ko­ro­na­vi­ru­sas at­si­trauks.