Toks gyvenimas sodžiaus ritmu lydi daugybę vilniečių, o turgeliai vis žaviau ir plačiau atskleidžia savo privalumus. Iš pradžių pasiūla buvo kukli – tik pieno ir mėsos produktai, šiandien vilniečių stalą jau užkariavo daržovių ir uogų augintojai.
Tik ar tikrai po ūkininkų vėliavomis ir garsiais bei žinomais gamintojų vardais nesusisuko sau patogių lizdelių pseudoūkininkai, kurie nei sėja, nei pjauna, nei melžia, nei šeria, o kaimo gėrybėmis nukrauna pilnutėlį prekystalį?
Kas ardo pasitikėjimą?
Nuo savaitės pradžios visose sostinės seniūnijose ūkininkų turgeliams skirtose vietose vyksta gyva prekyba sodžiaus gėrybėmis. Tokia buvo ir sumanyto judėjimo misija bei didysis tikslas – kokybiškais produktais aprūpinti miestelėnus iš pirmų rankų. Abipusė nauda akivaizdi. Šiandien vilniečiams net nebereikia sakyti, kas tie ūkininkai Audrius Banionis ar Aldona Pigagienė bei aiškinti, ką gamina Dalia Emužytė ir ką augina Elvyra iš Marijampolės ar Vladas iš Ukmergės. Jų vardai – tai kokybiškų gerų produktų prekinis ženklas. Vien norint sužinoti ir patirti, ką augina šie ūkininkai, buvo verta pradėti kurti mobiliuosius turgelius, steigti žemės ūkio kooperatyvą „Lietuviško ūkio kokybė“, rengti muges ir smagias kaimo sodžiaus dvelksmo sklidinas šventes.
Tik ar viskas šiandien tuose ūkininkų turgeliuose taip gerai, kaip norėtųsi? Kodėl kartais nusivylę pirkėjai išeina iš jų tuščiomis rankomis? Kodėl kai kuriuose turguose nelaukiamas tikras ūkininkas?
Kas dar vyksta tose augintojams skirtose prekybos vietose?
Ne paslaptis, turguose susiduria pirkėjo ir pardavėjo interesai. Vienas produktą nori įsigyti pigiau, kitam maga uždirbti, antraip ko čia važiuoti šimtus kilometrų. Paprastai dėl kainos susitariama. Jos nėra pernelyg didelės, išskyrus Tymo turgų Užupyje. Ten, kur žengia Vilniaus mero Artūro Zuoko pėda, paprastiems mirtingiesiems nėra ką veikti. Ten krapų ar petražolių ryšelio už litą nenusipirksi. Už gniūžtelę mažiausiai tris paklosi, bet čia besilankantys garbūs pirkėjai yra turtuoliai ir dėl kainų jie nesiginčija.
Miestelėnai pamėgo gražiai įrengtą, prekybai pritaikytą šaunų centrinį ūkininkų turgelį, esantį Ukmergės gatvėje priešais „Maximą“.
Kainos čia irgi gerokai aukštesnės nei kitur, bet tikrų kaimo gėrybių siūlo geri ūkininkai. Žinoma, kartais jų apetitai pranoksta realybę. Anądien prisidėjęs bent penkių veislių bulvių pardavėjas gąsdino nerealiomis kainomis. Dabar pačios skaniausios didelės bulvės ir dar ekologiškai užaugintos kainuoja pusantro lito, aname turgelyje vyrukas pardavinėjo už du su puse ir net tris litus. Niekas ir nepirko. Dėl kainų nėra ko ardytis, jas diktuoja konkurencija ir rinka. Pirkėjas perka pagal savo piniginės storį. Kitas renkasi produktą ne lietuvišką, bet pigesnį. Treti pirkėjai bulvę lietuvišką (?) renkasi prekybos centre, kur kilogramas tekainuoja 60-70 centų.
Turgelius užkariauja pseudoūkininkai
Ėmė ryškėti viena nemaloni tendencija – bene į visas turgavietes pradėjo smelktis ūkininkais apsimetantys prekeiviai. Gausiausios jų gretos – didžiuosiuose turguose. Ir Halės, ir Kalvarijų prekyvietėse su žiburiu reikia ieškoti tikro ūkininko su tikra kiauliena ar tikru „jaučio širdies“ pomidoru. Juos iš čia išgujo perpardavinėtojai, kitaip tariant, spekuliantai, patys neauginantys, nesėjantys ir nepjaunantys. Jiems produktai tiekiami iš prekybos bazių, dažniausiai – lenkiški, todėl pigesni. Tiesa, nesidrovima užkelti atvežtinių daržovių ar vaisių kainų ir piršti kaip lietuviškus. Kas juos kontroliuoja? Niekas. Visiems labai patogu prisidengti konkurencine rinka – juk renkasi pirkėjas.
Užtat uolūs tikrintojai nepamiršta surengti žiaurių akcijų ir išvaikyti garbaus amžiaus sodininkų, atsinešusių parduoti savo sodo kraitę gėrybių prie nedidelių parduotuvių. Pamanykite, parduos kelis kilogramus šviežių agurkų ar krapų be verslo liudijimo ir nuskriaus šalies biudžetą.
Absurdiški tokie draudimai. Miesto savivaldybė, užuot padariusi gražius plakatus – „sodo gėrybės“ ir skatinusi tokį prekiavimo būdą, imasi apribojimų. Juk reikia palaikyti prekybos tinklus su visada pavytusiomis ar ne itin geros kokybės daržovėmis. Kita vertus, kiekvienas toleravimas irgi bėdos gali pridaryti. Juk patogių landų ieško ir randa nesąžiningi perpardavinėtojai.
Be jokių apribojimų ir kontrolės sau palankią terpę urmas pseudoūkininkų susirado prie sostinės „Akropolio“. Iš tolo šviečia ir kviečia plakatas „Ūkininkų turgelis“. Vieta – bene judriausia ir gausiausiai lankoma sostinėje. Tad ir pirkėjų čia niekuomet netrūksta.
Tik ar jie visada grįžta namo nešini lietuviško ūkio gėrybėmis?
Daržovių Gariūnai
Pasikalbėjome su ūkininke Nijole iš Vidurio Lietuvos. Jos šeima augina daržoves.
„Nedėkingas verslas, bet norėjome save išmėginti. Auginame visas daržoves, kokių tik reikia net ir prašmatniam stalui. Mus sudomino ūkininkų turgelių vajus ir mes iškart tapome „Lietuviško ūkio kokybės“ dalyviais, patys pradėjome tiekti daržoves sostinėn. Prekiaujame keliuose turgeliuose, trečius metus ir prie „Akropolio“.
Apmaudu, kad turgelis tampa daržovių Gariūnais. Gal tai ir ne blogiausias variantas, bet piktina tai, kad mus, tikrus ūkininkus, baigia išstumti apsišaukėliai perpardavinėtojai, meluojantys pirkėjams. Negąsdina mūsų jokia konkurencija, kuo daugiau geresnės kokybės produktų bus parduodama, tuo geriau. Tačiau tie apsišaukėliai elgiasi vis įžūliau. Jie užima geriausias vietas, suvažiuoja prekiauti po kelis, su visomis šeimomis. Jie aiškina, kad daržovės – iš jų ūkių, pačių užaugintos. Plika akimi matyti, kad taip nėra, kad dauguma daržovių iš bazės. Jie nesidrovi užsiprašyti ir didesnės kainos. Mums nepatinka, kad puiki ūkininko turgelio idėja pradeda tarnauti visokio plauko pirkliams, kuriems svarbu – tik pinigai“, - savo skaudulius išsakė daržininkė Nijolė.
Ūkininkė Danutė iš Vilniaus rajono, užklausta, kiek čia tikrų žemdirbių prekiauja, nusijuokė, kad užtektų vienos rankos pirštų. Moteris prisipažino, kad visai nesibaimina konkurencijos, bet apmaudu, kad turgelyje klesti nesąžiningi prekeiviai. Jos ūkis įregistruotas, deklaruota, ką augina ir kiek. Ji parodė savo rekvizitus. Dar kita ūkininkė netgi parodė, kokių veislių daržoves augina, sėklų pirkimo sąskaitas.
Kai vienas ūkininkas ant prekystalio padėjo savo daržovių nitratų tyrimo aktą, jį nuplėšė tie, kam užpakalis svyla iš pavydo. Bene visi kalbinti ūkininkai vienu balsu pripažino, jog dirbti čia būtų smagu, jei turgelis būtų kontroliuojamas ir tikrinamas. Per trejus metus čia neapsilankė nė vienas kontrolierius.
Kas nuvilia pirkėją?
Turgelyje pirkėją galima apgauti, bet tik kartą. Perpardavinėtojai, kuriems nesvarbu, ar ir kitą kartą prie jo ateis tas pats pirkėjas, vaikosi tos vienadienės naudos. Tikri ūkininkai, patys auginantys daržoves ir vaisius, taip nesielgia. Prie „Akropolio“ pašnekinau apsiperkančią šeimą. Jiedu prisipažino, kad maždaug skiria, kurios daržovės ūkininkų išaugintos, bet visada apsiperka pas Elvyrą iš Marijampolės. „Jos vardas mums – garantuota kokybė“, – sakė vilnietė, parodžiusi pintinę su pomidorais, agurkais, žiediniu kopūstu, krapais, petražolėmis, česnakais, morkomis ir svogūnais.
Tądien miestelėnai daugiausia pirko daržoves, prie rūkytos mėsos prekystalių žmonės net nestabtelėdavo. Vienas dalykas krito į akis – elementarios sanitarijos ir higienos stoka. Saulėje šuto dešros ir kumpiai, produktai laikomi ant stalų, nepridengti.
Panašiai išdėlioti ir rūkyti žuvų produktai. Šventadienis – nedarbo diena veterinarijos specialistams, tad valdininkai neskuba tikrinti prekybos vietų.
Stabtelėjau prie dar vieno prekiautojo daržovėmis. Nė nemirktelėjęs atšovė, kad ūkininkauja kažkur Vilniaus rajone. Ne, ne jis, o jo mama. Ką augina? Visas daržoves. Ar turi dokumentus apie deklaruotus plotus? Parodė ištraukęs šūsnį pasilamdžiusių popieriukų. Kažkokie žemės nuosavybės dokumentai apie plotus Radviliškio rajone. Ne tie. Išima dar vieną pažymą, pasirašytą seniūno. Jame konstatuota, kad I.K. augina daržoves. Tokia pažyma – tuštybių tuštybė ir kažin, ar seniūno priedermė ją teikti.
Po šeštadieninių maršrutų per ūkininkų turgelius sostinėje kalbėjomės su žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktoriumi Mindaugu Maciulevičiumi.
- Kai pradėjome savo sąjūdį steigti ūkininkų mobiliuosius turgelius, tikėjomės paskatinti visus ūkininkus kuo plačiau pristatyti savo gaminius miesto žmonėms. Prieš trejus metus, kai atidarėme pirmuosius turgelius, dauguma prekiavo tik mėsa ir pienu. Šiandien jau plačiai dalyvauja ir daržininkai, sodininkai. Mes vis raginame juos siūlyti kuo platesnį asortimentą. Tikrai tą jie daro. Juk smagu surasti turguje naują prekę – anądien nusipirkau salotinių svogūnų. Skonis fantastiškas. Mes raginame augintojus eksperimentuoti ir nebijoti iššūkių. Tai naudinga vartotojui. Dažnai tuos turgelius patikriname. Ne viskas mūsų valioje. Prie Vilniaus „Akropolio“ mūsų ūkininkai prekiauja jau seniai. Tą vietą išskyrė pats prekybos centras ir jis kontroliuoja, kas ten vyksta. Prekybos centras geranoriškai įsileido ūkininkus, ten prekybos plotas – nemokamas. Gal todėl ir vilioja apsišaukėlius pseudoūkininkus. Mat kitur jie turėtų už prekybos vietą mokėti mokesčius. Daugiau iniciatyvų ginat gerą sumanymą turėtų parodyti ir patys ūkininkai. Jų jėga – vienybėje ir bendruomeniškume, - komentavo M. Maciulevičius.