„Ir aš, ir dukra, ir žentas, ir anūkai. Norisi, kad anūkai susidomėtų, bandome lenkti prie žemės. Du anūkus ir anūkę turiu: vyriausias – 15 metų, jauniausia anūkė – 9. Gal po metų, kitų pamąstys, panorės? Nežinau, patiks ar ne ūkį perimti. Bandome nukreipti šia linkme. Gal veterinariją studijuos – žinome, reikalingi tokie specialistai“, – svarsto močiutė.
Paukščių ūkį šeima įkūrė prieš 10 metų – sugalvojo ir ėmė po truputį auginti juos. „Tiesa, iš pradžių mes prekiavome kiauliena. Pabandėme broilerius auginti, taip pat turguje prekiauti. Žmonėms labai patiko, paklausa buvo didelė. Taip ir pradėjome auginti paukščius, bet labai daug nesiplečiame, nes sunku dėl ligų, dėl veterinarijos“, – sako ji.
Patirties jau turi: „Visokios patirties turime: ir geros, ir blogos.“
Kiek turi paukščių – nežino: o kam skaičiuoti?
Augina daug paukščių: ir dedeklių vištų, ir mėsinių, ir ančių, ir žąsų, prekiauja ir viščiukais, mat turi didelį inkubatorių, pulką vištų su gaidžiais. „Viską auginame, tik šiemet žąsų ne, ančių irgi tik minimumą pasilikome dėl kiaušinių ir grožio“, – paaiškina augintoja.
Ir kalakutų neaugina: „Pradžioje auginome, bet neįmanoma. Su kalakutais yra kitaip. Kalakutus galima auginti tik vienus, be jokių kitų paukščių. Jie labai lepūs, labai ligos puola. Būna, kad kalakutai užauga ir... kojas užverčia – tada tragedija.“
„Minimalus, bet platus“, – taip apibūdina savo šeimos ūkį pati L. Malinauskienė. Paaiškina kodėl: „Kai nuvažiuoji prekiauti į turgų, sužinai, kad žmogus nori ne tik broilerį viščiuką nusipirkti, nori dar kažko. O ir kiekvieną dieną nevalgo to pačio produkto, reikia keisti, kažką ir naujo sugalvoti, tai todėl mes turime ir siūlome platų asortimentą visokiam skoniui.“
Paklausta, ar tiksliai žino, kiek jos ūkyje paukščių šią dieną, šeimininkė net nustemba: „O kam juos skaičiuoti? Dedeklių, kiek turime, žinome, mat laikome jas metus laiko, po metų parduodame, kitas užleidžiame. O kitų tai nežinome. Na, putpeles skaičiuojame, nes jos narvuose yra sudėstytos po tam tikrą skaičių, jas lengva suskaičiuoti, dar ir rūšiuojame po mėnesio, atskiriame berniukus nuo mergaičių: berniukai – mėsai, mergaitės – kiaušiniams“. Vis tik prisipažįsta, kad maždaug savo ūkio paukščių skaičių žino, bet jau taip višta višton neskaičiuoja.
Naujienos paukščių ūkyje: augina putpeles
Dabar įgyvendina savo naują sumanymą: to dar nebuvo darę. „Pradėjome puoselėti putpelių ūkį“, – pasidžiaugia ji.
Kodėl pradėjo auginti putpeles, net nežino. „Gal kad praeitais metais mums labai nepasisekė su žąsimis. Prieš pat Kalėdas atlėkė haskis ir visas išpjovė. Mes taip nusivylėme, mums toks šokas buvo, kad nusprendėme jų visai neauginti, nes labai sunku: maži paukščiukai labai lepūs, su jais reikia kaip su mažais vaikais apsieiti. Žaidi, žaidi visą vasarą ir dar kiek investuoti reikia, o rudenį nieko nelieka, tad nusprendėme bandyti putpeles auginti. Jų nėra aplinkui, o paklausa didelė“, – dėsto ji, perinanti putpeliukus, prekiaujanti putpelių mėsa ir kiaušinukais.
Ar negaila valgyti tokius mažus paukščiukus? „Mes savo produkciją realizuojame Vilniuje, tai ten suvalgo viską, ką nuveži iš kaimo. Svarbu, kad iš kaimo būtų – natūralus produktas. Jie ten viską suvalgytų, kas iš kaimo“, – sako paukštininkė.
Tam pasiryžę: nuolat investuoja į ūkį
Pasiruošimo auginti putpelėms buvo daug, investicijos nemenkos, bet, kaip pati ponia Laima sako, jiems tas įprasta: „Nuolat investuojame į savo ūkį. Kažką parduodame ir vis investuojame. Toks mūsų gyvenimas. Mes tam pasiryžę.“ Kitaip, sako, negali, mat gyvena senelių tėviškėje – tai palikimas.
Pasakoja, kad putpelėms narvelius pirko jau pagamintus. „Nes visur viską juk reikia žinoti, išmokti, taip paprastai nepaimsi ir nepasigaminsi iš karto. Reikia daug dalykų išmanyti: ir kokios skylutės, ir kokie aukščiai, kad tas putpeliukas neįlįstų kur ir neuždustų“, – aiškina pašnekovė.
Kiaušinukus parsisiuntė, perino patys savame inkubatoriuje: „Pirmus kiaušinukus žentas parsisiuntė iš Panevėžio, paskui – iš Tauragės, iš Alytaus. Turime savo inkubatorių ir perinamės patys. Išsiperinome daugokai, mums net per daug.“
Sako, prieš savaitę dar tik suformavo pulkus, nes negali būti viename giminingi paukščiai. „Turi nemažai laiko praeiti, kol atrenki pulkus, mat turi būti ir iš vieno krašto, ir iš kito, mergaitės turi būti iš vienur, berniukai – iš kitur, jokiu būdu negali būti giminingi“, – aiškina.
Po trijų savaičių bandys perinti jau savų putpelių kiaušinius. „Putpelių kiaušinių net tiek nenuperka, kiek turime. Nedaug jų perka lietuviai. Vištos kiaušinis yra vištos, o putpelės, tai kas čia? Mažas kiaušinukas. Taip mąsto žmonės“, – sako putpelių augintoja. Anot jos, dar žmonės mažai apsiskaitę, nežino jų vertės, jų naudos.
Bet gal prieš Velykas jų labai nori – dažyti nereikia? „O prieš Velykas tai itin didelė paklausa. Daug pardavėme ir dar nežinau, kiek galėjome jų parduoti, jei būtume turėję“, – sako ji.
Žmonės nesupranta, kad žąsieną galima valgyti visus metus
„Žąsis labiausiai perka ir valgo per Kalėdas“, – patikina augintoja. Anot jos, žmonės nesupranta, kad žąsieną galima valgyti visus metus. „Mėsa nepaprastai skani, soti. Mes patys užsišaldome ir valgome, nes labai skani mėsa. O mūsų tautiečiai žąsį valgo tik per Kalėdas. Jie taip supranta: tik per Kalėdas galima valgyti žąsį, tik tada galima pasigaminti ir valgyti“, – ir juokais, ir rimtai sako ji.
Geriausiai žmonės perka kiaušinius: „Kiaušinius nuolat perka. Dabar itin didelė kiaušinių paklausa, nes, kaip suprantu, susilygino kainos prekybos centruose parduodamų kiaušinių ir mūsų, iš ūkių. O mes gi natūraliai auginame vištas. Joms reikia vietos, kad galėtų šokinėti, bėgioti. Tokių vištų kiaušiniai geriausi.“
Darbo daug: be galo, be krašto
Lesalu apsirūpina ir patys. „Turiu 3,5 hektaro žemės. Sėju grūdinių kultūrų. Bet daugiausia visus pašarus perkame iš „Kauno grūdų“. Tiesiai iš gamyklos mums atveža į namus. Nerizikuojame pirkti turguje – nepatartina“, – sako ji.
Kiek pabrango paukščių auginimas? „Skaičiuoji viską, už kiek ką perki, už kiek parduodi. Elektra pabrango – skaičiuoji, kuras pabrango – skaičiuoji, – dėsto pašnekovė. – Aš galvoju, kad pabranginome minimaliai. Kažkada vištiena pradėjome nuo 4 eurų prekiauti, dabar – 6 eurai. Dviem eurais pabrango. Iš tikrųjų nemažai, bet čia per septynerius metus taip kilo kaina.“
„Jeigu taip sąžiningai pasakyti, tai žmonės maistą visą laiką perka. Valgyti reikia ir perka. Atsirenka, kuris produktas geras, kuris ekologiškas. Jaunos mamytės ieško ekologiško maisto, sportininkai baltą mėsą perka. Visokių yra žmonių. O šiais laikais, kai galima pateikti informaciją ir surasti labai greitai, tai nėra problemų: sužino, randa, perka. Vienintelė problema – juodas darbas. Darbo paukštininkai turi be galo, be krašto: nuo ryto, kai atsikeli, iki vakaro, kol atsiguli. Ir dar pagalvoji, ar jau viską padarei“, – patikina ji.
Nerimo dėl paukščių gripo nėra
Kiekvieną pavasarį paukštininkai gąsdinami paukščių gripu.
„Mūsų paukščiai visi uždaryti, visi po stogu. Mes jų neleidžiame, nelaksto jie laukuose. Antys išeina į aptvarą atsigerti, nes vandens paukščiams būtina išeiti. O vištos, vištaitės ir viščiukai patalpose.
Nėra reikalo vaikščioti po lauką, ypač pavasarį, kai parskrenda laukiniai paukščiai. Naminiams paukščiams net geriau uždarytoje patalpoje: jų šiluma vienodesnė, turi savo tvarką, žino, kada ilsisi, kada lesa, kada geria“, – pasakoja ji. Anot šeimininkės, jei paleistų laukan, tuoj vanagai išnešiotų.
Nuo laukinių žvėrių saugo hailandai
„Vajėzau, visko būna! Nuolat būna. Pernai lapė antis išnešiojo ir net nesupratome. Turėjome 50 ančių, rudenį liko 18. Per vasarą po vieną, po vieną ir net nepastebėjome, tik žiūrime, kad čia kažkas darosi, kad jau jų mažoka“, – sako paukštininkė, paklausta apie pavojus dėl žvėrių kaimynystės. Paskui suprato, kas nutiko, mat rado lapių olas.
„Ta proga užsiveisėme galvijų – hailandų, – sako ūkininkė. – Pas mus gi visur krūmai, pievos. Niekas nieko nelaiko, tad užžėlę, o kai viskas apaugę, tai laukiniams žvėrims labai patogu nematomiems ateiti. Dabar mums gyvuliai išnaikino krūmus, nuėda žolę. Jie mums čia kraštovaizdį tvarko.“
Kita vertus, sako, su laukiniais žvėriukais nieko labai padaryti negali: „Ateina kiaunė ir mažiausiai 30 vištų išguldo. Apsaugoti stengiamės, kiek įmanoma. Pas mus ir naujai statyti tvartai yra, kur jau tikrai niekas neįeis, bet...“
Yra senų molinių tvartų. „Mes jų negalime sunaikinti, tai mūsų grožis. Tai autentika. Negalime lengva ranka tokių dalykų, kuriuos mūsų seneliai pastatė, sugriauti. Ir aš, ir mano vaikai tikime, kad išlaikysime, išsaugosime tai, ką paliko mūsų senoliai. Tai mums patiems didžiulis pasigėrėjimas“,- – sako paukštininkystės ūkio šeimininkė L. Malinauskienė.