Varykla duris atvėrė autentiškame atnaujintame pastate, kur dar pagal XVII a. suteiktą privilegiją veikė spirito varykla ir alaus bravoras. Čia naujieji degtindariai įrengė autentiškus varinius, malkomis kūrenamus distiliavimo indus,kokiuose anksčiau buvo daromi alus ir spiritiniai gėrimai, rašoma pranešime.
Juose per dieną iš vietinių žaliavų planuojama pagaminti iki 600 litrų unikalių, senąsias lietuviškas gamybos tradicijas menančių gėrimų. Kol kas tai bus 5 – 6 produktai. Ingridientai imami iš pačio dvaro ir apylinkių ūkių. Dirba 5 žmonės. Tai vadinamoji craftinė filosofija. Lietuvoje savo ūkius jau kuria ir restoranai, kad jie galėtų patiekti klientams produktus, kuriuos patys užaugino, tačiau mažų spirito varyklų nebuvo.
Distilerijos veiklai dvare vadovaujančio Šarūno Karaliaus teigimu, norima, kad varykla veiktų ne tik kaip muziejus, bet ir būtų dvaro verslo vystymo dalis. Suaktyvėjus craft alaus bangai atėjo ir mažųjų spirito varyklų atidarymo laikas. Ši tendencija labai ryškai matoma JAV, Kanadoje, daug privačių prekinių ženklų kuriama Didžiojoje Britanijoje.
„Idėją atidaryti craft tipo spirito varykla subrandinome dar 2016 metų pabaigoje, tačiau visų dokumentų, leidimų, licencijų gavimas užėmė daugiau kaip tris metus. Tai – ne tik finansinių išteklių reikalaujantis procesas, bet ir laiko. Nuo pirminės idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo nemažai laiko ir tik dabar galime džiaugtis pirmaisiais produktais“, – teigia Šarūnas Karalius, iki tol Vilniuje ir Kaune įsteigęs keletą barų.
„Pralaužti ledus į gan uždarą stipriųjų gėrimų gamybos rinką buvo tikrai nelengva. Jei ne didelis entuziazmas, begalinis noras įgyvendinti svajonę, spirito varyklos idėją, galbūt jau būtume nuleidę rankas dar pusiaukelėje. Per tą visą laiką teko nemažai išmokti. Lietuvoje tokio tipo įmonė, kai griežtai kontroliuojama jos veikla, po nepriklausomybės atkūrimo atidaryta pirmą kartą, tai ir visi procesai nevyko taip greitai kaip norėtųsi. Be to, mūsų veikla neapsiriboja vien tik išpilstymu, užsiimame ir distiliavimu, kas dar labiau apsunkina visus leidimų gavimo procesus“,- pridūrė Š. Karalius.
Nors, pasak šeimininko, institucijos buvo geranoriškos, tačiau sritis ypatingai griežtai reglamentuojama, teisinė bazė pasenusi.
Į Pakruojo dvaro spirito varyklą verslininkai jau investavo pusę milijono eurų. Tiek pat ketinama investuoti ir į gamybinę įrangą dar šiais metais. Idėja kurti mažo tipo distileriją verslininkams kilo siekiant atgaivinti senuosius lietuviškus gėrimus ir autentiškus ilgamečius gamybos procesus. Naujoji spirito varykla yra ne tik eksponatas muziejaus lankytojams, bet ir gyva, veikianti manufaktūra, o autentiški gamybos procesai leidžia atgaivinti tikro lietuviško degtindarystės meistro vardą.
„Tai – unikalus projektas, kokio panašaus nerasite 500 kilometrų spinduliu. Distiliacija vykdoma naudojant restauruotus XIX a. varinius katilus, gamybai naudojami Pakruojo apylinkėse renkami augalai, o gamybos procesai valdomi tik rankų pagalba, be jokių kompiuterių“, – pridūrė Šarūnas Karalius.
Pakruojo dvaras – ne tik didžiausia Lietuvoje išlikusi dvaro sodyba, tačiau ir viena iš 18 patraukliausių kultūrinio turizmo vietovių Europoje, kurią per metus aplanko daugiau kaip 300 000 lankytojų. Čia veikia ne vienas viešbutis, autentiški restoranai, amatų dirbtuvės, Gyvasis muziejus, nuolat vyksta festivaliai. Sezono metu dvaro teritorijoje atkuriamas XIX a. pab. – XX a. pr. dvaro gyvenimas.
„Tai tarsi muziejus gyvai, kur atkurtas prieš 100 metų buvęs gyvenimas. Verslą kuriame kartu su kitu bendraturčiu. Mano atsakomybė varykla“, – pasakoja Š. Karalius ir tikina, kad jų tikslas prikelti senuosius amatus.
Jų tikslas unikalus veiklos objektas su unikalia veikla. Pernai rengė mėnesį trukusį kiniškų žibintų festivalį, šiemet planuojamas trijų mėnesių festivalis.