Vynuogininkystė prieš šešerius metus į pensiją išėjusiam alytiškiui R. Kunigiškiui pomėgiu tapo gerokai anksčiau, jam dar dirbant Vidaus reikalų sistemoje (VRS).
„Vynuoges auginti pradėjau 2000-aisiais, man tai buvo ir įdomus užsiėmimas, ir savotiškas pasiruošimas pensijai, užtikrinimas, kad išėjus į užtarnautą poilsį nereikės nuobodžiauti“, – teigė teisininko išsilavinimą turintis ir 31 metus darbui teisėsaugoje paskyręs vyras.
Jau kelerius metus buvęs pareigūnas tarsi į darbą kas rytą iš Alytaus važiuoja į Kaniūkų kaimą, į savo vynuogyną, kuriame auga 67 veislių vynmedžiai ir daugybė įvairiausių retų augalų.
Susižavėjo tarnaudamas kariuomenėje
Anot R. Kunigiškio, rimtesnė pažintis su vynuogėmis įvyko jam tarnaujant sovietinėje kariuomenėje Baku, Azerbaidžano sostinėje. „Pirmą kartą gyvenime sočiai galėjau valgyti arbūzų, melionų, abrikosų, persikų, nektarinų, kiniškų datulių, kurias irgi pradėjau auginti. Nemėgau tik granatų, nes jie man neskanūs“, – kalba sodininku save vadinantis R. Kunigiškis.
Prisiminimus apie skanias ir sultingas vynuoges alytiškis atmintyje saugojo ilgus metus. Todėl atsiradus galimybei, kai žmonai buvo grąžinta jos tėvų žemė, pats ėmėsi auginti vynmedžius.
Nors ir užaugęs mieste, niekada nedirbęs jokių žemės ūkio darbų, R. Kunigiškis visa galva nėrė į vynuogininkystę.
„Pradėjau nuo 18 sodinukų. Iš pradžių rinkau viską, ką gaudavau Lietuvoje. Įsigydavau, net nežinodamas vynuogių veislių pavadinimų. Neretai vėliau, įgijus patirties, paaiškėdavo, kad galvojau įsigijęs vienokią, o gavau visai kitokią veislę. Tarkime „Alfa“ vynuoges daugelis vadino „Ivanausko rastinuke“. Vėliau, atsiradus internetui, atsirado naujų pažinčių ir žinių, pradėjau gaudytis vynuogių pasaulyje“, – pasakojo apie pirmuosius žingsnius sodininkas.
Augina lauke ir šiltnamyje
Pirmieji vynmedžių sodinukai R. Kunigiškio vynuogyne buvo Lietuvoje nuo seno auginamų populiariausių veislių. „Per rankas perleidau per šimtą veislių. Vienu metu turėjau 78 vynuogių veisles, tačiau kai kurių dėl blogo derėjimo, ligų atsisakiau. Dabar auginu 67 veislių du šimtus vynmedžių.
Yra atsiųstų iš Volgogrado, Baltarusijos, netgi iš Gruzijos atskraidintų“, – pasakojo sodininkas.
R. Kunigiškis neslepia, kad iš pradžių su prastais vynmedžiais atsisveikindavo skaudama širdimi, o vėliau suprato, jog nereikia gailėti, reikia eiti pirmyn, susipažinti su naujomis veislėmis ir jas išbandyti.
„Vynuogyną kasmet atnaujinu, keičiu vynuogių veisles. Žmonės, norintys įveisti vynuogyną, gali kreiptis į mane sodinukų, ir būtų garantuoti, kad įsigijo būtent tą veislę, kurios ir norėjo. Patariu, kokią vietą parinkti vynuogynui ar kelių vynmedžių auginimui“, – sakė R. Kunigiškis.
Sodininkas savuosius vynmedžius augina ir lauke, ir šiltnamyje, nes kiekvienas auginimo būdas turi savų privalumų ir trūkumų. Alytiškis vynuoges augina ekologiškai, todėl renkasi ligoms ir šalčiui atsparias veisles. „Jei purškiu vynmedžius, tai nuo jo uogų jau nevalgysiu ir vyno negaminsiu“, – atviravo R. Kunigiškis.
Anot jo, šiltnamyje auginamos vynuogės derėti pradeda jau antroje liepos pusėje, rugpjūčio pirmomis dienomis. Rugsėjo pabaigoje galima mėgautis antru derliumi. Be to, šiltnamyje užaugusios ir sunokusios vynuogės būna aukščiausios kokybės, už pirktas parduotuvėse skanesnės, jas mažiau puola ligos.
Lauke auginamų vynmedžių sodininkas žiemai nedengia. Yra buvę, kad silpnesni augalai po žiemos kažkiek sunykdavo, tačiau sveikiems, tvirtiems vynmedžiams lietuviškos žiemos nepakenkė.
„Vynuogių skonis ir sunokimo laikas šiek tiek priklauso ir nuo pasodinimo vietos. Prie sienos pasodinti vynmedžiai kiek anksčiau pradeda nokinti uogas, jos būna saldesnės, šiek tiek didesnės“, – pasakojo R. Kunigiškis.
Reikia nebijoti auginti
R. Kunigiškio nuomone, Lietuva tinkama vieta augti vynmedžiams, žinoma, ant jų užderėjusios uogos nebus tokios, kokios užauga Ispanijoje ar Prancūzijoje.
„Svarbiausia pasirinkti atsparias ligoms ir mūsų klimatui tinkamas veisles. Siūlyčiau rinktis amerikietiškas ir rusiškas veisles, jų yra labai daug ir kiekvienas gali rasti pagal savo skonį“, – patarė alytiškis.
Jo tikinimu, vynuogės mėgsta lengvai sunkesnę žemę. Varėna ir Druskininkai vynuogynams veisti netiktų, nes ten smėlynai. Smėlis peršąla giliai ir tai pražudytų vynuogę. Molyje vynuogėms sunku įsitvirtinti, bet jei užsikabina, tai viskas būna gerai. Paprastai vynmedžiai sodinami 40–45 centimetrų gylyje. Lauke galima sodinti kas pusantro metro tarp sodinukų, o šiltnamyje – ne mažiau kaip 2 metrų atstumu.
Nereikėtų išsigąsti, jei jauno sodinuko pagrindinis štambas nušaltų, reikia atkasti iki atsarginių pumpurų ir vynuogė atsprogsta. „Stovi stovi, o vasaros viduryje kaip duos vieną tvirtą šaką, ir atsigauna“, – teigė R. Kunigiškis.
Auginant šiltnamyje, pagrindinis reikalavimas yra aukštis. Jis turėtų būti 2,5–3 metrai. „Žemesniuose auginti nepatarčiau, nes saulei pašildžius atsiranda didelių temperatūrų pokyčių. Be to, šiltnamyje, nors jis ir atidarytas, liga ne taip greitai įlekia“, – aiškino vynuogininkas.
Pavasarį vynuoges reikia nupurkšti vario preparatais, kad vėliau nepultų netikroji miltligė ir miltligė, labiausiai Lietuvoje auginamus vynmedžius puolanti liga. Jei miltligės staigus puolimas derliaus fazėje, jis praktiškai sunaikina derlių.
Genėti vynuoges reikėtų tik rudenį, pradėjus kristi lapams. Pavasarinis genėjimas, bėgant sultims, atima daug medelio energijos.
Kiek šakų palikti labai priklauso nuo veislės. „Siūlyčiau palikti 5–6 šakeles, ant kiekvienos po 10–12 pumpurų, o pavasarį palikti stipriausius pumpurus“, – pataria vynuogininkas.
Anot R. Kunigiškio, vynuogių veislių paklausa labai kintanti. Praėjusiais metais visi labai norėjo žalių, šiemet pageidauja raudonų ir besėklių.
„Valgyti man skaniausios Volgograde išvestos veislės „Tason“ (8,4 degustacinis balas) vynuogės – pasižyminčios lengvu muskato skoniu, „Aliošenkin“ (8,8 degustacinis balas), „Aladin“ (8,4 degustacinis balas). Gera amerikietiška veislė – „Swensonred“. Raudonajam vynui gaminti labai tinka „Alibernet“ veislės vynuogės, o baltajam vynui – lietuviškos veislės „Varduva“, – vardijo žinovas.
Auginamos jau seniai
Vynuogės mūsų šalyje, rašytinių šaltinių teigimu, sėkmingai auginamos ne vieną šimtmetį.
Vynuogės buvo auginamos jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Iš jų pagamintas vynas bažnyčiose ir cerkvėse buvo vartojamas per apeigas. Teigiama, kad XVIII amžiuje Lietuvoje buvo 23 vienuolijos su 339 vynuogynais. Tuo pat metu vynuogės buvo auginamos ir dvaruose.
Į sodybas ir sodus vynuogės išplito prieš keliasdešimt metų. Dažniausiai buvo auginama „Ivanausko rastinukė“, vedanti tamsiai mėlynas vidutinio dydžio uogas, iš kurių buvo galima virti uogienes, gaminti vyną. Šią veislę, atsparią ligoms ir šalčiui, atrado ir Lietuvoje išplatino akademikas Tadas Ivanauskas.
Mūsų šalyje užaugintos vynuogės saulės šilumos gauna gerokai mažiau nei užaugintos pietiniuose regionuose, tačiau, specialistų nuomone, šiauriniuose kraštuose užaugintos vynuogės savo skoniu ir išvaizda pranoksta vynuoges, užaugintas pietuose, kur vynmedžiai, norint apsisaugoti nuo kenkėjų ir ligų, per sezoną purškiami per keliolika kartų.