Pirma sankcija - draudimas pieno perdirbėjams pirkti pieno žaliavą iš kitų valstybių, jei nesuperkamas visas lietuviškas pienas. Kas rytoj? Uždraus pirkti importinius obuolius, kol nenupirkti visi užauginti Lietuvoje? O gal apskritai uždrauskime iš užsienio pirkti bet ką, ko turime Lietuvoje? Tokių su ekonomikos logika prasilenkiančių siūlymų sunku užtikti net socialistinėse šalyse.
Antra sankcija - uždrausti lietuviškiems pieno perdirbėjams Lietuvos rinkoje pardavinėti pieno produktus, pagamintus iš užsienietiško pieno. Tai reiškia, kad Lietuvos sūrio gamintojas Lietuvoje galės pardavinėti tik iš lietuviško pieno pagamintą sūrį. Tuo tarpu Lenkijos sūrio gamintojas, pavyzdžiui, Lietuvoje galės pardavinėti sūrį iš lietuviško, lenkiško ar latviško pieno.
Būtų juokinga, jei nebūtų žalinga. Lietuvoje galima turėti skandinaviško kapitalo pieno įmonę, kuri pagal šveicarišką receptūrą vokiškais įrenginiais gamina sūrį. Pieno žaliava gaunama iš “Holšteino” veislės karvių, fermoje naudojami amerikietiški traktoriai, o ūkininkų guminiai batai pagaminti Kinijoje. Bet štai pienas privalo būti “lietuviškas”. O gal dar pareikalauti pagrįsti kiekvienos karvės lietuvišką kilmę? Įrodyti, kad ji buvo šeriama tik lietuviškais pašarais?
Jau seniai neteko matyti įstatymo projekto, sukurto žlugdyti lietuviškas įmones. Nepamirškime - įpareigojimas pieno produktus gaminti tik iš lietuviško pieno galios tik vietinėms įmonėms. Vadinasi, lietuviškos pieno perdirbimo įmonės atsidurs sunkesnėje konkurencinėje padėtyje arba apskritai galės būti išstumtos iš rinkos. Kas tada supirkinės lietuvišką pieną? Juk Lenkijos ar Latvijos pieno perdirbimo įmonėms mūsų unikalūs sprendimai negalioja. Jos pieną galės pirkti, kur tik ras pigiau.
Jei ministerijai nerūpi lietuviškos įmonės, tai gal rūpi vartotojai? Nelabai. Dėl šių ekonominei logikai prieštaraujančių veiksmų nukentės būtent jie. Viskas labai paprasta. Prekybos apribojimai reiškia, kad pieną bus galima pirkti iš mažesnio gamintojų skaičiaus. Jei mažiau pardavėjų, matyt, ir pasiūla bus mažesnė. O tai reiškia didesnes žaliavos kainas. Jei įmonės yra priverstos pirkti brangesnę žaliavą, ilgainiui pabrangs ir produktai.
Kam visas šis spektaklis? Juk visi ministerijoje turėtų suprasti, kad toks įstatymas akivaizdžiai prieštarauja laisvo prekių judėjimo principui, ekonominei logikai ir apskritai Lietuvos gyventojų ir įmonių interesams.
Mes esame įsipareigoję nedrausti įvežti prekių iš Latvijos, Lenkijos ir kitų ES šalių. Mainais šios šalys yra įsipareigojusios nedrausti mums pardavinėti jų rinkoje lietuviškas prekes. Šios taisyklės - bendros Europos rinkos pamatas.
Žemės ūkio ministerija prisipažįsta atstovaujanti pieno žaliavos gamintojų interesus. Kitaip tariant, oficialiai pasiskelbia esanti pieno gamybos verslo lobistė.
Už tokį skaidrumą būtų galima pagirti. Tačiau ne tuomet kai vienos verslo grupės (pieno gamintojų) interesai yra tenkinami vartotojų ir kitų įmonių sąskaita. Toks įstatymas pakenks Lietuvos įmonėms ir vartotojams ne mažiau nei Rusijos sankcijos, todėl jį būtina kuo greičiau atmesti.