Vis dažniau didmiesčiuose dirbantys ir jais šeimos gyvenimą siejantys žmonės renkasi atskirus puikiai įrengtus kvartalus, kurie gyvenimo kokybe nenusileidžia miestų mikrorajonams ir net juos lenkia.
Apie tai, kokie žmonės renkasi tokį gyvenimo būdą ir kokias klaidas galima padaryti kuriantis šiuose savotiškuose naujai statomuose kaimuose kalbamės laidoje Delfi Tema.
„Paprastai žmogus, kuris ieško namo atskirame kvartale priemiestyje tai miesto gyventojas, kuris dirba mieste ir nori naudotis tenykšte infrastruktūra, nes jos aukštesnio lygmens nei rajone. Jei bandytume nubrėžti statistinį gyventoją, paskutinių metų duomenimis tai jauna šeima, auginanti vaiką ar kelis vaikus, kuriai atsirado poreikis didesniam būstui ir savo žemės sklypui prie namų. Jie turi automobilį ir nuo jo iš dalies yra priklausomi“, – aiškina Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas.
Asociacijos vadovas pastebi, kad keičiasi žmonių, kurie kelias į tokias gyvenvietes poreikiai. Jiems reikia sutvarkytos infrastruktūros, pavyzdžiui, apšviestų kelių, kaimynų, su kuriais galima leisti savaitgalius ir kurti bendruomenę. Vienkiemių nuolatiniam gyvenimui nebereikia.
„Per paskutinius kelis metus pirkėjas išpruso ir neperka šių objektų vien dėl pigesnės kainos. Jie jau pakankamai daug reikalauja iš vystytojo, kuris siūlo sklypą ar plotą tokiame kvartale“, – aiškina M. Statulevičius.
Kalbant apie individualių namų gyvenvietes, tai kelių ar keliolikos hektarų ploto teritorijos, kuriose gali būti maišomi kotedžai ir individualūs namai, parkai, teniso kortai, aktyvaus laisvalaikio leidimo zonos. Viskas apšviečiama, įrengiamos kameros, kad būtų galima stebėti, ką tame uždarame kvartale veikia vaikai.
„Kalbant apie sodybas, tai jos tampa antru nekilnojamuoju turtu, kuriame gyvename sezoniškai ir gyvenama vasarą, per šventes. Tai mažesni projektai nei nuolatiniam gyvenimui, arčiau miesto. Čia toleruojami neišasfaltuoti keliais, mažiau apšvietimo. Užtenka vietinių vandens gręžinių ir valymo įrengimų“, – subtilumus ir skirtumus aiškina M. Statulevičius.
V. Diržius, ekobendruomenių kūrėjas, sako, kad yra dar viena pabėgėlių iš miesto rūšis, kai kuriamas kartu, bet dar toliau nuo miestų. Tokie žmonės, kurie ieško gyvenimo ekobendruomenėje, kelia visai kitus reikalavimus. Pavyzdžiui, siekiama, kad atstumas tarp namų, kuriuose gyvena atskiros šeimos, būtų bent 100 metrų. Jiems reikia daugiau erdvės nei paprastoje naujoje gyvenvietėje ar kvartale.
„Mūsų principas buvo toks, kad žmonės kurtųsi dideliame plote ir turėtų didelę asmeninę zoną. Čekijoje ekobendruomenė buvo mėginta kurti šalia vienas kito, tačiau tai nepasiteisino. Lietuviai renkasi kitokį kelią nei daugumoje Europos šalių“, – dėsto V. Diržius ir sako, kad šis judėjimas vėl populiarėja.
„Pandemija patvirtino, kad antram būstui privatumas svarbiau nei infrastruktūra. Namo gatviniame kaime, kur už tvoros runkeliai, niekas nenori. Sodybas perka ne gyvenimui. Privačių namų kvartalai prie miestų tai pirmas būstas“, – skirtumus dėsto Romas Sadauskas-Kvietkevičius, buvęs prekybininkas sodybomis.
Tačiau kalbant apie naujai kuriamas priemiestines gyvenvietes, kuriose namai perkami gyvenimui, ne poilsiui, galima skaudžiai suklysti.
„Priemiestinių gyvenviečių pradžia buvo prieš 10–15 metų, kai tiesiog buvo perkami žemės ūkio paskirties plotai, dalinami sklypeliais ir parduodami. Vėliau rinka vystėsi ir pradėti pardavinėti nebe atskiri sklypai, bet pastatyti namai ar kotedžai. Skirtingi etapai išryškino skirtingas žaizdas. Pirma tai infrastruktūra. Kas ir kiek padaroma ir iki kada. Pirkėjai nėra nekilnojamojo turto rinkos profesionalai, o tiesiog žmonės, kurie nori gyventi prie miesto. Jie tik įsigiję sklypą ar namą supranta, kad investicijos nėra galutinės. Su kaimynais jiems teks tartis, kaip išasfaltuoti ar apšviesti kelią, kad visiems būtų patogiau“, – aiškina M. Statulevičius.
Tuo investicijos nesibaigia. Reikia diegti saugios kaimynystės sistemą. Didesnėms bendruomenėms jau reikia socialinės infrastruktūros ir galbūt kurį nors namą paskirti vaikų darželiui, kartu derėtis su miesto savivaldybe, kad pro gyvenvietę nusitiestų viešojo transporto maršrutas.
„Tokio supratimo stygius lemia tai, kad gana daug skundų, kad buvo daug žadėjo, o įmonė bankrutavo, ar tiesiog nevykdo savo įsipareigojimų ir nėra priemonių juos spausti. Dabar žinomi vystytojai jau įrašo į sutartis, ką įsipareigoja padaryti vystytojas, o ką bendruomenė ir kiek kiekvienas žmogus turės prisidėti. Pavyzdžiui, įrašoma, kad namo pirkėjas per dvejus metus prisidės 5 tūkst. eurų kelio asfaltavimui, kad paskui nereikėtų kaltinti vystytojų, savivaldybės ar kaimynų, kad jie nieko nedaro“, – dėlioja M. Statulevičius ir pabrėžia, kad žmogus turi suprasti ką perka.
Galima įsigyti kotedžą, kuriame virtuvėje sudėti šaukštai ir šakutės ir galima pirkti nebaigtą projektą. Tada reikia užduoti klausimus, kiek dar kainuos pabaigti šį projektą. Visos sumos ir kiek kainuos infrastruktūra turi būti įrašyti sutartyje. Dažnai net įrašomi terminai per kiek laiko tai reikės padaryti, kad visa gyvenvietė būtų registruota kaip baigta ir prijungta prie miesto tinklų.
„Savaime nėra blogai jei statyba nebaigta. Žmonės dar dažnai ieško pigesnių projektų ir jie prisiima riziką, kad patys juos pabaigtų, nors kartais tam vėliau pritrūksta laiko, jėgų ir pinigų“, – aiškina M. Statulevičius.
Jis paaiškina ir pagal ką renkamasi tokios gyvenvietės. Atstumas šiais laikais nebėra reikšmingas. Svarbu laikas, per kurį tu gali pasiekti miesto centrą, darbą, mokyklą ar darželį. Net jei būsi netoli miesto ribos, bet reikės važiuoti per kamščius valandą, tai bus mažiau patrauklu nei gyvenimas prie greitkelio, kur tau reikalingą vietą pasieksi per pusvalandį.
„Istoriškai gyvenvietės kūrėsi prie miesto, nes jos galėjo pretenduoti į miestų infrastruktūrą, dabar atstumas didėja, nes galima dirbti nuotoliniu būdu. Vyresni žmonės, neturintys vaikų, kuriems reikia mokyklų ir darželių, ir dirbantys nuotoliniu būdu atstumą didina iki 70 km. Tuo labiau, kad Lietuva pakankamai urbanizuotas kraštas. Dideli miestai nuo regionų nutolę nedaug“, – pasirinkimus įvardina M. Statulevičius.
Ekspertas sako, kad tokių objektų paklausa paskutiniais metais auga po keliolika procentų per metus,
„Kartais labai pigus objektas netoli miesto ribos gali atrodyti labai patraukliai, tačiau slėpti tam tikras problemas. Nebus infrastruktūros, ar žmonės negalės daryti to, ko nori. Reikia pasitelkti profesionalus ir įvertinti kiekvieną objektą“, – dėlioja M. Statulevičius, nors ir neprognozuoja, kad mes tapsime JAV „vieno aukšto Amerika“, kai miestai išsiplėtė į pakraščius.
Visgi iš dalies panašiai nutiko Klaipėdoje, kur dabar miestui sunku palaikyti infrastruktūrą ir tai kelia sunkumus vietos savivaldai.