„Jau vaikystėje žolėmis labai domėjausi. Turėjau tetą, tėčio seserį, kuri buvo vieniša mergina, gyveno prie ežero ir miško, turėjo vaistažolių knygą.
„Be manęs kieme niekas nepražydėdavo...“
Eidama iki jos namų pakeliui matydavau daug augalų, kurių aprašymus paskui toje knygoje susirasdavau. Ji ir pati įvairias žoles rinkdavo, domėjosi dr. Eugenijos Šimkūnaitės darbais. Jau tada, kaip tėvai sakydavo, be manęs kieme niekas nepražydėdavo“, – prisiminė žolininkė.
Paklausta, kaip atsidūrė taip toli nuo Minijos ištakų, pačiame Dzūkijos pakraštyje, ponia Viliūtė atsakė: „Į marčias“.
Su būsimuoju vyru ji susipažino besimokydama žemės ūkio technikume sodininkystės ir daržininkystės.
„Jis buvo Naujosios Kirsnos kolūkio stipendininkas-bitininkas. Tiesiog paskui jį atėjau čia“, – pasakojo V. Garbenčienė.
Gimė vaikai, juos reikėjo užauginti, todėl moteris visus savo pomėgius kuriam laikui buvo užmiršusi ir darė, kaip pati sako, „kas papuolė po ranka“ – bitininkavo, supirkinėjo pieną, o ilgiausiai dirbo pašte.
„Tėviškėje tai aš žinojau, kokia žolelė kur auga, o čia, Dzūkijoje, pati pradžia buvo sudėtinga, nes reikėjo atrasti vietas“, – sakė žolininkė.
Padėjo bendruomenė
Pirmieji žolių maišeliai pažymėti Rudaminos bendruomenės pavadinimu
Savo šeimai žolių visuomet pasirinkdavo, bet „dėjimas į maišelius“, pasak ponios Viliūtės, prasidėjo, kai vaikai užaugo, o ji pamatė, kad jau gali užsiimti širdžiai miela veikla. Rudaminos parapijoje kasmet rengiami Žolinės atlaidai, bendruomenė ta proga organizavo šventinius renginius ir jos pirmininkė Rūta Cimakauskienė prisiminė žinanti, kas galėtų papasakoti apie augalus. Todėl pirmieji V. Garbenčienės džiovintų žolių maišeliai buvo paženklinti Rudaminos bendruomenės pavadinimu.
Bendruomenė įgyvendino projektą, kurio metu mokė vaikus pažinti augalus. Paskui tie vaikai užaugo, o V. Garbenčienė toliau tęsė veiklą viena, nes, kaip pati sako, „pagavo azartas“.
„Iš pradžių ant maišelių rašydavau tik augalų pavadinimus, bet, kai žmonės pradėjo klausinėti, supratau, kad ten turi būti ir paruošimo receptai surašyti. 2014 m. susitvarkiau vaistažolių džiovyklą ir gavau oficialų maisto tvarkytojo pažymėjimą“, – kalbėjo žolininkė.
Iki 500 kilogramų vaistažolių džiovykloms, pasak ponios Viliūtės, reikalavimai nėra tokie sudėtingi, kaip didesnėms. Tai yra paprasčiausia tvarkinga palėpė su lentynomis žolėms į kurią atvestas vanduo ir elektra, bet žoles džiovina saulė. Vėdinimas taip pat natūralus – kai tampa per karšta, atidaro langus.
Žolininkės vyras padeda jai prekiauti, vaikai – užsiimti rinkodara internete, kurti maišelių etiketes. Kai dukra Gintarė savaitgaliais grįžta iš sostinės, lydi mamą į mišką žoliauti.
Savivaldybė dovanoja jos žoles svečiams
Pats geriausias V. Garbenčienės ūkio žolių platintojas – Lazdijų turizmo informacijos centras. Žolininkė sako, kad ir rajono savivaldybės administracija nemažai nuperka bei panaudoja Lazdijų krašto reprezentacijai – žolių maišelius dovanoja svarbiems svečiams. Rajono įstaigos ir kitos bendruomenės kviečiasi į savo šventes prekiauti ir pavaišinti arbatomis.
Dalį žolių ponia Viliūtė teigia užsiauginanti pati maždaug 1 hektaro ploto darže, o kitas surenkanti Lazdijų rajono miškuose ir pievose.
„Rudaminos miškas yra pakankamai turtingas augalų. Pas mus nėra tokios intensyvios žemdirbystės, kaip derlingesniuose Lietuvos regionuose, laukai neužteršti, o prie Karužų yra vietų, kur dirvos nejudintos nuo kolūkių laikų“, – pasakojo V. Garbenčienė.
Kalbas apie gydymą palieka specialistams
Pritrūkusi žinių apie gydomąsias augalų savybes ir jų tarpusavio sąveiką, žolininkė pradėjo važinėti į seminarus pas profesorių Virginijų Skirkevičių. V. Garbenčienė tikisi, kad fitoterapijos žinios leis jai pradėti gaminti vaistažolių mišinius, nes dabar ji renka, pakuoja ir pardavinėja apie 80 augalų rūšių, bet tarpusavyje jų nemaišo, o apie jų gydomąsias savybes kalba nenoriai – vartotojai patys pasitars su fitoterapeutu arba paieškos internete.
„Stengiuosi laikytis taisyklių. Kiekvienas augalas turi veikliųjų medžiagų, kurių tarpusavio derinimą turi teisę aiškinti tik profesionalūs fitoterapeutai ir vaistininkai. Neturiu tiek drąsos sakyti, kad aš čia jau viską žinau. Aš tik pažįstu augalus, žinau, kada juos surinkti, moku išdžiovinti ir sutvarkyti, o gydymo rekomendacijas tegul dalina medikai“, – atviravo žolininkė.
Populiariausia žolė
Populiariausia jos gaminama prekė – išdžiovinta ir susmulkinta darželinės žiomenės žolė. Šis, vienmetis gausiai eterinį aliejų kaupiantis augalas, skinamas rugpjūčio pradžioje, užima didžiausią V. Garbenčienės vaistažolių daržo dalį.
„Ji yra skani gerti, mes jos daugiausiai parduodame. Tinka prie valgio, nes gerina virškinimą, ją ir vaikai mėgsta, skonis truputį primena melisą, nes tai yra tos pačios šeimos augalas. Darželinės žiomenės sėklas pati užsiauginu, nes Lietuvoje jų nusipirkti, ypač tokiais dideliais kiekiais, kaip man reikia, būtų sudėtinga ir brangu“, – teigė žolininkė.
Smėlynų dzūkai juokauja, kad jiems geri metai būna tuomet, kai lyja tiek, kad kepurė ant galvos supūva, bet V. Garbenčienė teigia, kad žolėms auginti reikia ir daug saulės, o jos sodyboje molis ne taip gerai sugeria drėgmės perteklių.
Liepžiedžius renka ypatingoje vietoje
Žolininkė pasakojo bandžiusi pasiūlyti sunkiau besiverčiantiems kaimo žmonėms papildomai užsidirbti renkant ir parduodant jai augalus, bet įsitikinusi, kad net paprasčiausių liepžiedžių nėra kam skinti.
„Galėčiau mokėti 2-2,5 euro už kilogramą žalių liepžiedžių, jie yra pakankamai sunkūs, bet entuziastų neatsiranda. Net ir tie, kieno kieme auga liepos, jų net sau neprisiskina“, – stebėjosi V. Garbenčienė. Jos teigimu, sumažėjo ir uogautojų – anksčiau, kai užderėdavo mėlynės, Kapčiamiesčio girioje būdavo pilna žmonių, o dabar gali visą dieną vaikščioti ir nė vieno uogautojo nesutikti.
Pati ji renka liepžiedžius nuo medžių, augančių ant Rudaminos piliakalnio – vieno žymiausių Užnemunėje gyvenusių jotvingių paminklų. Bet pažymėti tai etiketėje žolininkė dar nesugalvojo, nors gal kam nors būtent vietos unikalumas ir prisiminimai apie jos lankymą suteiktų ypatingą nuotaiką mėgaujantis medumi kvepiančia arbata.