„Kasdieninėje veikloje, namuose ar darbe taip pat gausu taisyklių ir reikalavimų, kurių būtina laikytis, todėl žmonės, atvykę praleisti laisvalaikio gamtoje, atsipalaiduoja, jaučiasi komfortiškai, atsiriboja nuo kasdienybės ir visų juos supančių rūpesčių, kas ir pastūmėja nepaisyti gamtoje egzistuojančių taisyklių“, – komentuoja T. Pikūnas, rašoma pranešime.
Visgi, jo nuomone, situacija šiandien gerėja – žmonės darosi sąmoningesni, atsakingesni, mat jau nuo mažų dienų darželiuose, mokyklose vaikai supažindinami su gamtoje egzistuojančiomis taisyklėmis.
„Saugomose teritorijose yra organizuojamos įvairios pamokėlės, edukacinės išvykos, kurių metų supažindinama ne tik su mus supančios gamtos grožiu, teikiamomis fizinėmis gėrybėmis ar emocine nauda, bet ir paaiškinama, kaip reikia išsaugoti gamtą ir kaip kiekvienas iš mūsų gali prie to prisidėti. Prie šios misijos prisijungia ir žiniasklaida bei kiti informacijos šaltiniai“, – tvirtina pašnekovas.
10 taisyklių pagal gamtininką
Pasak Žuvinto biosferos rezervato atstovo, dažniausiai netinkamai elgiamasi atostogų metu, vasaros laikotarpiu: leidžiama garsi muzika, deginami laužai tam neskirtose vietose, automobiliai statomi arti vandens telkinių, lankomasi tam neskirtose vietose.
„Dažnai netinkamai elgiamasi, kai norima kokioje nors teritorijoje vykdyti tam tikrą veiklą, pavyzdžiui, šienauti, grybauti ar uogauti. Šiais atvejais dažnai iškyla problemų, nes ne visur tai galima daryti“, – atkreipia dėmesį T. Pikūnas.
Tarp pagrindinių 10 elgesio gamtoje taisyklių rikiuojasi šios: nesilankyti tam neskirtose vietose (rezervatuose), netriukšmauti ar kitaip netrikdyti laukinių gyvūnų, netrikdyti kitų asmenų, besilankančių miške, poilsio, neplauti transporto priemonių miške, šalia vandens telkinių bei nešiukšlinti.
„Taip pat svarbu nekurti laužų ir naudoti atvirą ugnį tik viešojo naudojimo poilsio objektuose įrengtose ir atitinkamai pažymėtose laužavietėse. Nemėtyti neužgesintų degtukų, nuorūkų ir kitų daiktų, galinčių sukelti gaisrą. Septintoji taisyklė – nekirsti medžių, krūmų, kitų augalų, ar kitaip jų nežaloti, neardyti miško paklotės. Aštuntoji – negaudyti, nenaikinti laukinių gyvūnų, jų negabenti iš laukinės gamtos, nerinkti kiaušinių, neardyti gyvūnų būstų (olų, drevių, lizdų, skruzdėlynų, inkilų). Devintoji – negadinti želdinių apsaugos įrenginių, poilsiaviečių ir kitos rekreacinės įrangos, informacinių ir įspėjamųjų ženklų, kvartalinių linijų stulpų, geodezinių ženklų, riboženklių ar kitų įrenginių. Ir paskutinė – nepaleisti miške šunų be antsnukio, antsnukis nebūtinas, jei šuo vedamas už pavadėlio“, – vardija gamtininkas.
Suaugusiems reikėtų pasimokyti iš vaikų
Žuvinto biosferos rezervato atstovo teigimu, už taisyklių nesilaikymą ar tam tikros neleistinos veiklos vykdymą dažnu atveju gali būti pritaikyta administracinė atsakomybė – paskirta bauda, kurią teks susimokėti, arba bus duotas įspėjimas.
„Nesilaikydami minėtų taisyklių, ne tik turėsime už tai atsakyti, bet sukelsime neigiamą poveikį mus supančiai aplinkai. Būtent dėl to apie gamtos saugojimą reikia kalbėti nuo pat mažų dienų, kadangi vaikystėje formuojasi mūsų pagrindiniai elgesio įpročiai, sąmoningumas, mąstymo ypatybės. Jei pradėsime edukuoti vaikus kuo anksčiau ir paaiškinsime, kaip reikia elgtis, bus tik geriau. Nepamirškime, kad ir suaugusiems kartais reikia priminti apie gamtosauginius reikalavimus, kadangi taisyklės ir visi reikalavimai nuolat pasipildo“, – akcentuoja T. Pikūnas.
Jis priduria, kad geriausias būdas mokyti vaikus yra per pažinimą – būtent tai daro saugomų teritorijų gamtos mokyklos, kurių Lietuvoje šiuo metu yra devynios: Aukštaitijos, Dzūkijos ir Kuršių nerijos nacionaliniuose parkuose, taip pat Sirvėtos, Kauno marių, Kurtuvėnų, Varnių ir Žagarės regioniniuose parkuose bei Žuvinto biosferos rezervate.
„Jaunajai kartais reikia padėti suprasti, kodėl yra saugoma ir kas yra saugoma, kas nutiks, jei to nedarysime. Siekti, jog visiems vaikams ir suaugusiems gamtos mokyklos durys būtų atviros, kad tai taptų erdve, kuri laukia visų, norinčių pažinti Lietuvos saugomą teritoriją, kraštovaizdžius ir jų vertybes. Per stebėjimą ir pažinimą padėti vaikams suvokti save kaip visumos dalelę, žadinti troškimą pažinti gamtą, gerbti, mylėti ir saugoti supančią aplinką. Kad gamtos stebėjimas taptų nuolatiniu procesu, vykstančiu kasdieniniame gyvenime. Skatinti, ugdyti vaikų smalsumą, auginti dvasines, intelektines, emocines ir fizines savybes per patyrimą ir pažintį su gamta“, – komentuoja pašnekovas.
Anot T. Pikūno, gamtos mokykla jaunąją kartą keičia iš esmės: padeda susivokti, kad esame visumos dalelė, kuri turi įtaką didžiajai daliai gamtos išteklių.
„Jaunoji karta tikrai yra labiau edukuota, labiau žingeidi ir jiems informacija yra lengviau pasiekiama ir suprantama. Suaugusiems reiktų pasimokyti iš jaunesniųjų didesnio užsispyrimo, noro sužinoti, pakeisti, išsaugoti“, – reziumuoja jis.