Dauguma padorių lankytojų ir dabar savavališkai nesiveržia į miško apsuptyje įsikūrusių sodybų teritorijas grybauti ar uogauti, nes augantis sąmoningumas bei galiojantis teisinis reguliavimas formuoja visuomenėje įsitvirtinančias pagarbaus elgesio normas.
Tačiau žmonių juk yra įvairių, su visokiais charakteriais bei visokiomis užmačiomis. Pasitaiko niekadėjų, kuriems specialiai į sutvarkytą privačią teritoriją sumestos šiukšlės, sulaužytas suolas ar po svetimais langais savininkui matant nurautas grybas suteikia nepaprasto malonumo. Švonderizmo virusas vis dar gajus, ypač- kai specialiai pakurstomas. Aišku, būna ir valdų šeimininkų, kurie palaimina netyčia užklydusį praeivį ne pačiais maloniausiais žodžiais. Bet tokių ir iš vienos ir iš kitos pusės vis nykstanti mažuma.
Ir štai dabar Aplinkos ministerija nusprendė, kad reikia įplieksti pretekstą konfliktams iš naujo. Kodėl? Biurokratinės galvelės susisuko tiek, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, kada priartėjama būtent 100 metrų atstumu iki sodybos, dar savininką ne visada surasti galima, tad geriau iš viso to atsisakyti pasiunčiant visuomenei žinią: „Eikite kur norite, darykite ką sumanę. Privataus asmens ir jo nuosavybės apsaugos teisės Lietuvos valstybei nėra svarbios.“
Šių eilučių autoriui teko šį antradienį sudalyvauti LR Vyriausybėje vykusiame tarpinstituciniame pasitarime, kuriame Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) vardu kreipėmės į Vyriausybę palikti esamą tvarką. Taipogi aiškumo dėlei pasiūlėme pasiremti kaimyninių šalių patirtimi ir įvesti patikslinimą dėl lankymosi teisės renkant gamtos gerybes privačiose teritorijose, kad sklypų savininkų ar naudotojų valia dėl lankymosi jų valdose įstatymų apibrėžtose ribose būtų pateikiama gerai matomose vietose įrengtuose informaciniuose ženkluose.
Analogiškas teisinis reguliavimas yra, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje, kur lankytis ir rinkti gėrybes privačiuose miškuose galima tuo atveju, jeigu miško savininkas nėra apribojęs pašaliečiams tokios teisės pastatydamas atitinkamuose plotuose perspėjančius informacinius ženklus. Tad, jei tokie ženklai nėra įrengti, patekimas yra laisvas ir gamtos gėrybes lankytojai gali rinkti, o jei ženklai informuoja apie konkrečiai teritorijai nustatytą apribojimą, kaip numato įstatymas, jo irgi privalu laikytis.
Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis įsiklausė į pateiktus argumentus ir pavedė Aplinkos ministerijai per ateinančią savaitę suderinti rengiamus įstatymo pakeitimus su miškų ir žemės savininkais. Žadėta, kad tuomet šis klausimas vėl grįš į Vyriausybės darbotvarkę. Tačiau šiandien jis jau vėl įtrauktas ir sulaukėme signalų, kad AM nesiruošia nieko keisti.
Tikėkimės, Vyriausybės nariai elgsis atsakingai ir nepalaikys Aplinkos ministerijos siūlymo.