Miškai atlieka daugialypį vaidmenį: tai ir svarbus atsinaujinantis išteklius, ir klimato kaitos mažinimo priemonė, nes jie kaupia anglies dioksidą, taip pat gerina vandens ir dirvožemio kokybę, didina biologinę įvairovę, rašoma pranešime.
Be to, mediena yra svarbi žaliava įvairioms pramonės šakoms. Vien Lietuvoje mediena ir jos dirbiniai sukuria apie 7 proc. šalies BVP ir apie 12 proc. eksporto. Akivaizdu, kad medienos kainų pokyčiai turi didelę įtaką ir visos šalies ekonomikai.
Brangsta visų paskirčių mediena
Medienos kaina Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais augo gana vienodai – 5–10 proc. per metus. 2019-aisiais pasiekusios piką dėl perteklinės pasiūlos Europoje ir vabzdžių užkrėstų miškų kirtimų jos kainos smuktelėjo vidutiniškai 40 procentų. COVID-19 pandemijai pristabdžius baldų ir kitų medienos produktų gamybą, medienos kainos neskubėjo atsitiesti. Tik 2020-ųjų pabaigoje jos vėl pradėjo pamažu augti, o atsigaunanti paklausa leido sustiprėti vietiniams medienos tiekėjams ir baldų pramonei.
Kortas vėl sumaišė Rusijos karas prieš Ukrainą: 2022 metų vasarą uždraudus medienos importą iš Baltarusijos ir Rusijos, išaugusi paklausa ir nežinomybė paskatino verslą apsirūpinti išbrangusiomis atsargomis. Statybų sektoriui mažinant apsukas ir paklausai slūgstant, medienos kainos stabilizavosi, tačiau ir šiandien jos yra didelės.
Šių metų vidutinė malkinės medienos kaina, palyginti su 2021 metų vidurkiu, padvigubėjo. Pušies ir eglės pjautiniai rąstai brangsta lėčiau, kadangi Lietuvoje šių išteklių daugiau, užtat labiausiai auga beržo kainos – jo pagrindinė tiekėja anksčiau buvo Rusija. Vien per praėjusius metus beržo pjautiniai rąstai brango daugiau negu perpus (55 proc.).
Išaugusios dujų ir su jomis susijusios biokuro kainos į naujas aukštumas iškėlė popiermedžius – jie praėjusiais metais vidutiniškai brango 120 proc. ir šiuo metu nuo pjautinės medienos tesiskiria vos 20 procentų. Nors dujų kainos stabilizavosi, popiermedžiai pigti neskuba.
Privatūs savininkai kirvio dar nesigriebia
Atsižvelgiant į pastarojo meto tendencijas ir augantį kurui suvartojamos medienos kiekį, mažai tikėtina, kad mediena artimiausiais metais labai ženkliai pigtų. Išaugusios medienos kainos turi ir tiesioginę įtaką miško kainai, kuri per praėjusius metus padidėjo net 50 procentų. Tikėtina, kad miškas brangiai perkamas ne kaip investicija, skiriamas ne ilgalaikiam auginimui, o būtent kirsti – stengiamasi kuo greičiau atgauti investuotas lėšas.
Galima pasidžiaugti bent tuo, kad tokia tendencija dar neįgavo pagreičio, kol kas parduodamų miško plotų kiekis yra stabilus kaip ir kertamų miškų dalis.
Miškų kirtimams, beje, didesnę įtaką turi ne privatūs savininkai, o valstybė, kuriai priklauso apie pusė visų Lietuvos miškų. Nors valstybė valdo tik ketvirtadalį (25 proc.) kirsti tinkamų miškų, medienos rinkoje jos dalis siekia maždaug pusę. Kitaip sakant, valstybė savo miškus kerta maždaug dukart sparčiau negu privatūs savininkai.
Įtakos tam gali turėti didelė privačių miškų savininkų fragmentacija. Dauguma jų – apie 73 procentus – valdo nedidelius (iki 50 hektarų) miškus. Taip pat apie 7 proc. Lietuvos miškų plotų yra restituciniai, t. y. grąžinamas turtas buvusiam jo savininkui, ir į rinką turėtų sugrįžti per artimiausius penkerius metus. Daugiausia tai nedidelės miškų valdos, grąžintos privatiems asmenims, kurių didelė dalis, tikėtina, neturės noro šį turtą laikyti kaip investiciją ir pasinaudos proga jį parduoti už patrauklią kainą.
Taigi kyla klausimas, ar ilgai privatūs miškų savininkai atsilaikys prieš kainų augimą ir atsispirs norui juos imti kirsti ar parduoti, kad būtų kertami?
Miškas dar netapo patrauklia ilgalaikio investavimo priemone
Į situaciją galima pažiūrėti ir kitu kampu: ką būtų galima padaryti, kad miškų savininkams nekiltų noras jų kirsti ar parduoti? Kitais žodžiais, kaip padaryti, kad miškai taptų ne žaliava, o ilgalaike investicija?
Vidutinis miško augimo greitis yra apie 4 proc., t. y. maždaug tiek per metus padidėja viename hektare užaugančios medienos kiekis. Kuo medžiai senesni, tuo augimo greitis lėtesnis, taigi seni, kirsti tinkami miškai šiuo metu nėra patrauklūs kaip ilgalaikė investicinė priemonė.
Padėtis galėtų pasikeisti, jei miškai būtų vertinami ne tik dėl medienos, bet ir dėl jų vaidmens kovojant su klimato atšilimu. Augdami medžiai iš atmosferos sukaupia didelį kiekį CO2 ir „užrakina“ jį savyje santykinai neribotam laikui, iki vienu ar kitu būdu suirs. Taigi būtų logiška miškininkystės sektorių įtraukti į Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų sistemą. Tokiu atveju miškai taptų itin patrauklūs tvarumo ieškantiems investuotojams, nes padėtų ne tik kurti vertę iš miško auginimo, bet ir užtikrintų stabilų pinigų srautą iš apyvartinių taršos leidimų prekybos.
Apie šį žingsnį Europos Bendrijoje vis plačiau diskutuojama, tačiau kada būtų galima tikėtis konkrečių sprendimų, lieka neaišku. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungoje žaliasis kursas vis sparčiau įsibėgėja, laukti galbūt liko ne tiek ir daug.