Nemaža dalis biokurui naudojamos geresnės medienos yra importuojama iš Baltarusijos, o prastesnė žaliava SM3 (miško kirtimo atliekos) paliekama pūti miškuose, rašoma pranešime.
Pirminiais skaičiavimais, nenaudojant SM3 žaliavos kasmet prarandama nuo 2 iki 20 milijonų eurų. Šios lėšos atitenka diktatoriaus valdomai kaimyninei šaliai.
Kadangi importinės žaliavos kaina pastaruoju metu stipriai šoktelėjo ne tik dėl politinės situacijos Baltarusijoje, bet ir rinkos tendencijų, norint išvengti šilumos kainų šuolio Lietuvoje būtina kuo skubiau imtis priemonių panaudoti pačių turimas galimybes.
Lyg ir reaguodama į tai Lietuvos Respublikos Vyriausybė šiemet gegužės 12 dieną priėmė nutarimą dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio ir Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymų pakeitimo.
Šiuo nutarimu Vyriausybė iškėlė tikslą skatinti šilumos gamybą iš tvariai pagamintų vietinių atsinaujinančių energijos išteklių. Taip pat buvo nutarta nebalansuoti kuro žaliavos importo, o skatinti prasčiausios žaliavos (SM3) panaudojimą.
Politinis sprendimas buvo priimtas, tačiau šiam tikslui pasiekti nebuvo žengtas nė vienas realus žingsnis.
Gražūs žodžiai nešildo
Pusšimtį biomasės resursų tyrimo ir gausinimo, biokuro gamybos ir tiekimo, biokuro technologijų srityje dirbančių įmonių vienijančios asociacijos LITBIOMA prezidentas Marius Valukynas sako, kad minėtam Vyriausybės sprendimo įgyvendinimui reikia ir konkrečių savalaikių sprendimų, ir finansinių išteklių. Priešingu atveju šis Vyriausybės iškeltas tikslas liks tik gražia vizija.
„Geras ūkininkas niekada nepultų pirkti to, ką turi pats, juolab nepūdytų jo laukuose esančios žaliavos. Tuo tarpu Lietuvos miškuose pūva miško kirtimo atliekos, kurios gali būti panaudotos šilumos gamybai. Asociacija LITBIOMA visada akcentavo, kad šilumos gamybai pirmiausia reikėtų panaudoti tai, ką turime patys, o tik pristigus žaliavos, svarstyti apie jos importą. Vien tik Vyriausybės vizija dėl vietinių žaliavų panaudojimo šilumos gamybai, šių žaliavų importo nesustabdo. Geri ketinimai turi būti paremti konkrečiais darbais, o jų nėra“, – sako M. Valukynas.
Pasak M. Valukyno, norint skatinti prasčiausios žaliavos (SM3) panaudojimą reikia skirti lėšų katilinių atnaujinimui, nes dauguma jų nėra pritaikytos tokio kuro kūrenimui. Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas regionuose esančių bei mažos galios katilinių atnaujinimui. Tai svarbu norint įgyvendinti direktyvas dėl biokuro gamybos tvarumo. Kuo arčiau miško ar biokuro gamyklos bus katilinė, tuo mažiau CO2 į aplinką pateks jį gabenant.
Kitas kertinis momentas – tai priemonės skatinančios prastos kokybės biokuro gamybą. Sąnaudos gaminant tokį kurą yra didesnės, o nauda mažesnė. Todėl turėtų būti numatytos lengvatos jo gamintojams bei galimybė gauti kompensacijų už įrangos tokio kuro gamybai įsigijimą.
„Išsprendus šiuos du uždavinius problemų dėl SM3 žaliavos panaudojimo neliktų“, – sako M. Valukynas.
Vietinė žaliava negali būti brangi
Paklaustas, ar dėl prasčiausios žaliavos panaudojimo būtinos investicijos atsipirks, asociacijos LITBIOMA prezidentas sako, kad toks žingsnis Lietuvai atneštų visokeriopą naudą.
„Lietuvoje beveik 80 procentų šilumos pagaminama naudojant biokurą. Toks energetinę nepriklausomybę nuo išorės šaltinių garantuojantis rezultatas buvo pasiektas milžiniškų investicijų dėka. Šilumos ūkio pertvarkai, įgalinančiai panaudoti prastos kokybės žaliavas, tokių didelių investicijų neprireiktų“, – sakė M. Valukynas.
Jo teigimu, sutvarkę savo šilumos ūkį taip, kad būtų galima naudoti iš SM3 žaliavos pagamintą biokurą, mes išties taptume nepriklausomi nuo biokuro žaliavos importo. „Panaudoję dabar miškuose pūvančias jų kirtimo atliekas galėtume tapti pirmąja Europos šalimi, kuri kuru apsirūpintų naudodama tik savo išteklius.SM3 žaliavos panaudojimas leistų subalansuoti ir šilumos kainas. Kai biokuro kiekis yra pakankamas ir pastovus, tai leidžia nekelti šildymo kainų. Jos kyla dėl nepastovumo – kai biokuro pritrūksta, jis perkamas brangiau“, – teigė M. Valukynas.
Pasak M. Valukyno, biokuro tiekimas Lietuvoje tapo išbalansuotu dėl didelio baltarusiškos medienos importo. „Iki 2021 metų pavasario niekas nekreipė dėmesio į prastesnį kurą. Visi kūreno labai gerą, džiaugėsi pigiomis kainomis, bet to jau nebus. Reikėtų pasakyti tiesiai šviesiai – pigus importinis biokuras pasibaigė, nes baltarusiška žaliava reaguoja į rinkos pokyčius“, – reziumavo M. Valukynas.
Asociacija LITBIOMA siekia, kad šildymo kainos dėl biokuro nekiltų. Kadangi vietinis biokuras negali būti brangus, tereikia įgyvendinti jau minėtas priemones ir tuomet galima bus džiaugtis stabiliai maža šilumos kaina. „Politinis sprendimas yra, belieka žengti konkrečius žingsnius“, – sako asociacijos LITBIOMA prezidentas.
Reikia atsižvelgti į visų interesus
Konkrečių Vyriausybės žingsnių įgyvendinant pačios išsikeltus tikslus pasigenda ir asociacijos LITBIOMA valdybos narys, jos Mokslinės techninės tarybos pirmininkas Kęstutis Buinevičius.
„Vien politinių deklaracijų neužtenka – SM3 žaliavos panaudojimas turi būti skatinamas. Pirmiausia reikia atnaujinti prastos kokybės kurui nepritaikytas katilines. Be papildomų investicijų to įgyvendinti nepavyks, nes dauguma katilų buvo pastatyti tuomet, kai minčių apie miško kirtimo atliekų deginimą net nebuvo. Kitas svarbus momentas yra tas, kad kuro iš SM3 žaliavos gamybos sąnaudos yra didesnės, nei iš geresnių žaliavų, o jo kokybė prastesnė“, – minėjo ekspertas.
K. Buinevičiaus teigimu, šilumos tiekėjai yra linkę naudoti geresnės kokybės kurą. Jų argumentai yra tokie – kainų skirtumas tarp iš geresnės žaliavos pagaminto SM2 kuro ir SM3 kuro yra labai mažas. Naudojant geresnės kokybės kurą iškyla mažiau technologinių problemų, pasiekiamas didesnis šilumingumas, lieka mažiau pelenų.
Eksperto teigimu, visas šilumos ūkis yra spąstuose. Šilumos gamintojai sako – mums neapsimoka naudoti SM3 kuro, nes jo kaina nėra ženkliai mažesnė, o rūpesčių labai daug, tuo tarpu kuro gamintojai argumentuoja priešingai – prastos kokybės medienos yra daug ir ją reikėtų panaudoti.
„Norint išspręsti šią problemą manau reikia ir tam tikro ekonominio skatinimo, kuris patenkintų abi puses. Jei jo nebus, nebus ir rezultato, o gražios politikų kalbos tik ir liks kalbomis“, – sako K. Buinevičius.
Naudą turėtų pajusti visi
Biokuru prekiaujančios UAB „Pusbroliai“ direktorės pavaduotojas Raimondas Štreimikis sako, kad kol kas motyvacijos tiekti iš SM3 žaliavos pagamintą biokurą nėra.
„Pavyzdžiui, Švedijoje visos miškų kirtimo liekanos yra surenkamos, o štai Lietuvos Valstybinė miškų urėdija didžiąją dalį miško kirtimo atliekų palieka – neva niekas jų neperka“, – minėjo R. Štreimikis, kurio teigimu,viską apsprendžia kaina ir kokybė.
Šakoms surinkti turi būti naudojami tam skirti grėbtuvai. Miškininkai gi naudoja tuos pačius, kuriais surenka rąstus. Dėl to miško kirtimo atliekos surenkamos su žemėmis, į kurias gamindamas biokurą šipini smulkintuvų peilius, o nuvežęs į katilinę dar gauni ir baudą.
Urėdijai neapsimoka pačiai surinkti miško kirtimo atliekų, nes darbų sąnaudos viršija kainą. Tai galėtų daryti patys biokuro ruošėjai.
Tačiau čia atsiranda kita problema. Urėdijos stengiasi greitai sutvarkyti kirtavietes arba atliekas palieka pūti. Švedai kirtavietėje likusias šakas palieka gulėti vienerius metus, kad nukristų spygliai, kurie degdami išskiria aukštoje temperatūroje agresyviu virstantį ir katilus gadinantį chlorą.
O šiaip iš šakų pagamintas biokuras degdamas išskiria kur kas mažiau CO2 nei storo medžio malkos. Tuo galima įsitikinti atlikus oro užterštumo tyrimą privačių namų kvartaluose. Tarša kūrenant malkas tokiuose kvartaluose kartais net viršija pramoninę taršą.
Aplinką teršia ir kirtavietėse paliktos atliekos, kurios pūdamos išskiria daug metano.
Todėl SM3 žaliavos panaudojimas biokuro gamybai turėtų ne tik ekonominę naudą, bet ir tausotų aplinką.
„Manau, kad apie SM3 kuro panaudojimą prabilusi Vyriausybė turėtų imtis ir konkrečių veiksmų – sukurti tokį mechanizmą, kad Lietuvoje surinktos miško kirtimo atliekos atneštų naudą ne tik miškininkams, biokuro gamintojams, šilumos tiekėjams, bet ir vartotojams“, – sako R.Štreimikis.