Apie tai kalbamės su dzūku ir patyrusiu grybautoju Romu Sadausku-Kvietkevičumi, Valstybinės miškų urėdijos vadovu Valdu Kaubre ir gamtininku Selemonu Paltanavičiumi.
„Vilkų matęs esu, tačiau tai retas atvejis, nes žvėris žmogų pajunta iš tolo ir stengiasi išvengti susitikimo. Netikiu medžiotojų propaganda apie visa kas gyva puolančius plėšrūnus. Miške reikia bijoti žmonių, ne gyvūnų“, – įspūdžiais dalinasi R. Sadauskas-Kvietkevičius.
S. Paltanavičius sako, kad baimė kyla iš nežinojimo. Kaime vilko niekas nebijo ir tas fobijas reikėtų tiesiog išbraukti.
„Gyvūnai gyvens vis arčiau mūsų. Nors mes sakome, kad tampame vis agresyvesni, gyvūnai suprato, kad mes jiems nepavojingi ir veržiasi į didmiesčius. Neseniai stirna jauniklį atsivedė miesto miškelyje. Tai savotiškas egzaminas mums, nes jie ateina negrasindami, o tikėdamiesi gražaus subuvimo“, – kaip keičiasi gamta pasakoja S. Paltanavičius.
Miškininkai sako, kad giriose vis daugiau vilkų ir meškų, nors dėl besniegių žiemų tikslios apskaitos ir nėra.
„Meškas užfiksavo medžiotojų kameros. Vienas mūsų darbuotojas šį gyvūną pernai sutiko Ignalinos apylinkėse, tačiau tokie kontaktai labai reti. Matome, kad jos migruoja iš vieno krašto į kitą. Kol kas nuolat gyvenančių nėra. Jos matytos Kupiškio-Rokiškio krašte, Ukmergės apylinkėse“, – aiškina V. Kaubrė.
Jis pripažįsta, kad daugėja ir vilkų. Juos ar jų šeimų girininkai mato gana dažnai.
„Meškos pas mus tikrai apsistos. Mes niekuo nesiskiriame nuo Estijos ir Latvijos. Estijoje jų gyvena apie 800 ir net leidžiama medžioklė. Pas mus šleivakojės atkeliauja iš Baltarusijos ir Latvijos. Prisimenu, kaip prieš keletą metų diskutavome su baltarusiais ir jie sakė, jog pas juos nėra meškų, jos ateina iš Lietuvos. Manau, per dešimt metų meškos pas mus įsikurs. Tik mes jų, kaip ir vilkų, nematysime. Tai jautrūs gyvūnai, kurie sugebės gyventi šalia mūsų“, – aiškina S. Paltanavičius ir sako, kad šiam gyvūnui tinka ne visi dideli miškų masyvai. Pavyzdžiui, Dainavos girioje grybavimo sezono įkarštyje vienas gyventojas mato kitą. Kai toks intensyvus judėjimas, vietos žvėrims nebėra kur slėptis.
Dideliam gyvūnui tokiomis sąlygomis tiesiog nėra kur dėtis. Pasak gamtininko, mūsų nacionaliniai įpročiai, kai kartu su lenkais esame vieni aktyviausių grybautojų Europoje, trukdo gyvūnams. Švedai, pavyzdžiui, nelenda į miškus ir nerenka visko iš eilės.
„Mūsų nacionaliniai įpročiai pristabdo šiuos gyvūnus“, – konstatuoja gamtininkas.