Dzūkas sako, tai pirmas kartas jo gyvenime, kai poledinę žūklę vasario pradžioje iškeitė į grybavimą.
„Voveraičių daug nepririnksi, yra vienas kitas grybas, bet apskritai keista, kad jų yra. Man pačiam keista ir tai, kad aš šiemet dar nebuvau ant ledo žvejoti. Gyvenime neatsimenu nė vienų metų, kad vasarį ant ledo nebūčiau užlipęs“, – BNS sakė K. Bilinskas.
Mokslininkai sako, kad grybų augimas žiemą – vienas iš daugelio pokyčių, kuriuos klimato kaita atneša į Lietuvos gamtą.
Šiltesni orai keičia ir nuolatinius miško gyventojus – pokyčiai į Lietuvą vilioja šakalus, kyla grėsmė baltiesiems kiškiams, kurie nesant sniego tampa lengvu plėšrūnų grobiu, o barsukai greitu metu gali atsisakyti žiemos miego įpročio.
Ornitologai sako, kad žiemoti šalyje lieka vis daugiau paukščių, kurie anksčiau skrisdavo į šiltuosius kraštus.
Grybų sezonas ilgės
Vilniaus universiteto profesorius mikologas Ernestas Kutorga sako, kad voveraičių žmonės šiuo metu pastebi ne tik Dzūkijoje, bet ir Labanoro girioje Aukštaitijoje.
Esant pliusinei temperatūrai, mediena neįšala, todėl susidaro sąlygos augti kai kuriems mikoriziniams grybams, kurie sudaro bendrą sistemą su medžiais. Šiuo metu be voveraičių miškuose jau auga ir pavasariniai grybai – paprastasis taukius, austriškoji plačiataurė.
„Jau dabar matosi, kad grybų derėjimo sezonas ilgėja, tad yra tokių prognozių, kad gali didėti kai kurių ir valgomų grybų derliai. Yra prognozių, kad voveraičių, gal ir baravykų gali padaugėti, nes tai leis pailgėjęs augalų vegetacinis periodas“, – sakė E. Kutorga.
„Gali būti, kad vaisiakūnių grybų derėjimo metu bus daugiau, taigi, derlius bus didesnis“, – pridūrė jis.
Mikologas teigia, kad šalyje padaugėjo ir į Raudonąją knygą įrašytų kopūstgalvių raukšlių, didžiųjų kukurdvelkių, atsiranda ir visiškai naujos rūšys: ant šeivamedžio, uosialapio klevo augantis tikrasis ausiagrybis, šuninė poniabudėlė, iš Australijos per pietų Europą atkeliavęs Arčerio tinklagrybis, pirmąkart pastebėtas prie Kretingos 2011-aisiais. Išplito ir iš Šiaurės Amerikos atneštas raudongalvis baravykūnas.
E. Kutorga pabrėžia, kad kai kurie šių grybų konkuruoja su vietinėmis rūšimis.
Anot jo, atšilimas sudarys palankesnes sąlygas plisti ir parazituojantiems grybams. Kaip pavyzdį jis pateikia nuo praėjusio šimtmečio pabaigos apie 30 tūkst. hektarų uosynų pažeidusį uosinį uknolūną.
„Manoma, kad tokių invazijų gali daugėti silpstant medžių atsparumui“, – pabrėžia jis.
Mokslininkas nuogąstauja, kad pasitvirtinus prielaidoms dėl rizikų eglėms, gali pražūti ir su jomis susiję grybai. Pavyzdžiui, paprastasis taukis jau neberandamas Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, aptinkamas tik Lietuvoje.
Jis sako, kad ateityje gali įvykti tai, ką mokslininkai vadina biologinės įvairovės homogenizacija, t.y. rūšių suvienodėjimas.
„Tolimoje perspektyvoje galima, kad labai supanašės biologinė grybų įvairovė, išliks labiausiai prisitaikančios rūšys, kurios sugeba keisti substratus, buveines, oro sąlygoms būna indeferentiškos. Jautrios rūšys nyks“, – sako E. Kutorga.
Pavojus gali kilti retesnėms baravykų rūšims, nors, profesoriaus manymu, tradicinis rudakepuris baravykas, šilbaravykis nukentėti neturėtų.
Grėsmė paukščiams – biologinis laikrodis
Ornitologas Marius Karlonas pastebi, kad dėl klimato kaitos pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje įsikūrė pietesnį arealą anksčiau užėmę didieji baltieji garniai, jie kartais netgi lieka žiemoti. Gegužę atskrenda ir itin spalvingi šiltamėgiai paukščiai bitininkai – pastarųjų prieš du dešimtmečius čia dar nebuvo. Traukiasi kai kurie šalto klimato paukščiai: žvyrė, čimčiakas.
„Pempės žiemojo visą žiemą pamaryje, ko niekada gyvenime nėra buvę. Žąsys yra likusios, beveik visų rūšių – ir baltakaktės, želmeninės, pilkosios žąsys. Netgi vieversiai sausio pradžioje stebėti ne tik pamaryje, bet visoje Lietuvoje. Gervės sausį ir vasarį stebimos, yra pasilikusios. Liko ir žiemojantys paukščiai, tokie, kaip mažieji dančiasnapiai, kurie atskrenda iš šiaurės“, – pasakojo M. Karlonas.
Anot jo, vadinamieji „artimieji migrantai“ anksčiau žiemodavo Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir kitose teritorijose iki Viduržemio jūros.
„Dabar tokios pat sąlygos, kokios buvo Vokietijoje ar Belgijoje, yra pas mus, tai nemaža dalis jų pasilieka tausodami energiją“, – tvirtino ornitologas.
Tyrinėtojo teigimu, vadinamieji tolimieji migrantai, kaip gandrai ar kregždės, skrendantys į Afriką, kol kas nejaučia didesnių klimato pokyčių, nes skirtumai juodajame žemyne nėra tokie drastiški. Šie paukščiai, kaip įprasta, sausį – vasarį išsiruošia atgal į Europą, kad sugrįžtų būtent tada, kai ima rastis jiems ir jaunikliams tinkamo maisto.
Tačiau šylant klimatui, ima anksčiau vystytis ir vabzdžių lervos, o šio tipo vabzdžialesiai paukščiai nesuspėja į „maisto piką“ bei nebegali išmaitinti jauniklių.
Pasak M. Karlono, olandų mokslininkai nustatė, kad dėl šių priežasčių Nyderlanduose išnyko iki 90 proc. margasparnių musinukių.
„Tai būdinga ir didžiajai daliai mūsų vabzdžialesių paukščių: devynbalsėms, krakšlėms, nendrinukėms, strazdams. Tai gali pakenkti didžiajai daliai šių paukščių. Dabar yra tik piko pradžia, panašu, kad viskas dar labiau keisis“, – įspėjo ornitologas.
Kursis maldininkai, šakalai, barsukai nebemiegos
Vilniaus universiteto biologas Alius Ulevičius sako, kad be vis dažniau sutinkamų didžiųjų baltųjų garnių Lietuvoje atsiranda ir įprastai tundroje perinčios, bet piečiau už Lietuvą žiemodavusios gulbės giesmininkės, o iš žinduolių sutinkami šakalai.
„Su kai kuriais vabzdžiais – taip pat. Pavyzdžiui, maldininkai – gana egzotiška subtropikų rūšis. Bet šįmet rudenį aš pagavau pas save sodyboje. Entomologai patvirtina, kad jie gaudomi ir Vingio parke Vilniuje, manoma, atskrenda su šiltomis oro masėmis. Anksčiau to niekas nepastebėdavo, dabar vis daugiau tokių atvejų“, – teigė profesorius.
Anot jo, stepėse įprastai gyvenantys šakalai šiek tiek konkuruoja su lapėmis, tačiau mažiau, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje jau pritapęs invazinis usūrinis šuo.
„Estijoje jau aptikti besidauginantys šakalai, tai labai neįprasta. Lietuvoje jų yra pastebėta, bet ar jie dauginasi, dar sunku pasakyti, gali būti, kad dar ne“, – pasakojo A. Ulevičius.
Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad prie švelnesnio klimato geba prisitaikyti netgi įprastai žiemos miegu užmiegantys žinduoliai, pavyzdžiui, barsukas.
„Didžiojoje Britanijoje barsukai nemiega, nes jie žiemą randa maisto. Ir jei pas mus bus žiemos tokios, kaip Didžiojoje Britanijoje, barsukai nebemiegos“, – teigė jis.
Didesnių problemų dėl dažnėjančių besniegių žiemų gali kilti žinduoliams, kurių genetinis kodas lemia sezoniškai kintančią kailio spalvą, pavyzdžiui, žebenkštims, šermuonėliams, baltiesiems kiškiams.
„Tas pabalimas yra gerai, kai yra sniego. Bet dabartiniu metu kiškiams yra didžiausia problema ir individas išgyventi turi žymiai mažesnius šansus. Baltajam kiškiui tai gali stipriai kirsti per populiaciją, nes didelė dalis individų bus lengvai pastebimi plėšrūnų ir tiesiog neišgyvens per šią žiemą“, – teigė jis.
Gali nykti eglės, beržai, suklestėti bukai
Mokslininkai sutaria, kad ekstremalūs klimato pokyčiai gali būti palankūs naujoms medžių rūšims, pavyzdžiui, bukui – šis pietų kraštų medis natūraliomis sąlygomis jau sutinkamas Karaliaučiuje.
Dėl lietuviškų eglių ateities nuomonės skiriasi – viena vertus, jos gali stipriai nukentėti nuo nebesušąlančių kenkėjų, kita vertus, kiti laukia gausesnių kritulių, kurie gali būti joms naudingi.
„Yra spėjimų, kad jos arealas gali trauktis į šiaurę. Bet pagal kitas prognozes, eglė kaip tik gali tapti labiau dominuojančia rūšimi, nei dabar. Viskas priklausys nuo kritulių“, – sakė A. Ulevičius.
Anot jo, vasarį stebimas reiškinys, kai žydi nedidelė dalis lazdynų, beržų, nėra naujas, nors ir nutinka pakankamai retai, tačiau tai nekelia grėsmės šiems augalams visos populiacijos mastu.
Besikeičiančios sąlygos suteikia galimybes natūraliai išplisti šiltamėgėms augalų rūšims, pavyzdžiui, saulutėms, jau augančioms Vokietijos pievose ir kitose šalyse į pietus nuo Lietuvos. Lietuvoje išplito ir su vietinėmis rūšimis stipriai konkuruoja kanadinės rykštenės.
„Jei atsiranda niša, tinkamos sąlygos joms augti, jos yra gana konkurencingos. Nes kenkėjai ar ligos dar nėra prisitaikiusios iš pat pradžių, todėl svetimžemės rūšys per gana trumpą laiką tokiomis sąlygomis tampa invazyviomis“, – akcentavo mokslininkas.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius miškotyrininkas Algirdas Augustaitis sako, kad pastaruosius tris dešimtmečius intensyviai kylant vidutinei temperatūrai, klesti drebulės ir eglės, nes šilimą lydi vidutiniškai didesnis kritulių kiekis, teigiamai veikiantis medžių prieauglį.
Vis dėlto grėsmę eglėms kelia plintantis kenkėjas – žievėgraužis tipografas. Spėjama, kad tai gali neigiamai paveikti visą šių medžių populiaciją.
Tuo metu dažnėjančias sausras vasaromis šiuo metu sunkiausiai išgyvena beržai ir baltalksniai.
„Jų augimo intensyvumo neregistruota, o gal netgi priešingai, vidutinio amžiaus ar brandūs beržai auga prasčiau, nei prieš 30 metų. Atšilimas šioms dviems rūšims netinka fiziologiškai. Beržas yra šiaurinio arealo medis, jam yra per karšta“, – sakė mokslininkas.
Jis pripažįsta, kad bukai galėtų ilgainiui įsitvirtinti pamaryje, bet netikėtos šaltesnės žiemos, kai temperatūra nukristų žemiau 20-ies laipsnių šalčio, jiems būtų pražūtingos. Jis pritaria kolegoms, kad šiuo metu žydintiems lazdynams, žalčialunkiams didelė grėsmė nekyla.
„Aišku, tai nėra gerai, kadangi sutrinka jų vegetacinis ciklas. Bet medžiai turi tą genetinę savybę, kad atšalus jie vėl užmiega ir gali peržiemoti be didesnių nuostolių. Kalbu apie anksti sprogstančias, natūralias lietuviškas rūšis. Šiltamėgiams augalams tai yra pavojinga“, – pasakojo A. Augustaitis.
Vystysis pavojingesnės erkės, egzotiniai uodai
VDU profesorė Jana Radzijevskaja, tyrinėjanti erkes, sako, kad šie parazitai jau tampa aktyvūs visus metus, o įsivyraujant šiltoms žiemoms, jų populiacija gausės. Be to, kryžminantis skirtingoms, bet artimoms erkių rūšims,tokios erkės gali nešioti jau kelis skirtingus encefalito potipius, taip ši jų platinama liga gali tapti užkrečiamesnė.
„Jei erkės aktyvios ir žiemą, jos gali ir įsisiurbti. Vadinasi, pačioje gamtoje patogenų plitimas labiau skatinamas. Yra tikimybė plisti erkių arealui, nes šiltėjant klimatui, keičiasi ir paukščių migravimo keliai, gyvūnų migracija. Gali ir patys žmonės vienaip ar kitaip atsivežti svetimas erkes, o susidarius tinkamoms sąlygoms, jos gali čia likti, vystytis jų populiacija, atsirasti joms būdingi patogenai“, – teigė J. Radzijevskaja.
Anot jos, mokslininkai jau dalinasi prognozėmis, jog mūsų areale ilgainiui gali susidaryti palankios sąlygos net ir uodų platinamoms ligoms: Vakarų Nilo, Zikos virusams.
„Mūsų arealui nebūdingas tigrinis uodas plinta Europoje, jis patenka per krovinius oro uostuose. Bet atliekant monitoringą, į daugelį klausimų vis dar sunku atsakyti, nes mokslininkams trūksta finansavimo“, – sakė ji.
Vandens žydėjimas taps įprastu
Mokslininkai įspėja, kad augant vandens temperatūrai, dumblių žydėjimas, praėjusią vasarą sukėlęs didelių problemų Baltijos jūroje ties Lenkija, gali pasikartoti kasmet.
VDU Gamtos mokslų fakulteto docentė Jūratė Žaltauskaitė pastebi, kad nors ne taip ženkliai, kaip oras, bet šyla ir vanduo, o tai gali lemti didesnį jo užterštumą, rūgštėjimą, t.y. nepalankias sąlygas kai kurioms žuvims, vėžiagyviams.
„Dumbliai išskiria toksinus, sunaudoja kitas maisto medžiagas, užstoja saulės šviesą, sunaudoja ištirpusį vandenyje deguonį. Tai padaro nebetinkamas gyventi sąlygas kitiems, ypatingai dėl to kenčia smulkieji bestuburiai, žuvys taip pat. Mažesni telkiniai, kurie žymiai greičiau įšyla, jei sutrinka ir kritulių režimas, kyla sausros, galime tokių problemų turėti dar daugiau“, – pabrėžia mokslininkė.
Ji pripažįsta, kad keičiantis sąlygoms, šalies vandenyse geriau prisitaikys ne tokios reiklios rūšys, tad gali pasikartoti vėžių scenarijus, kai invaziniai rainuotieji baigia išstumti šalies ežeruose įprastus siauražnyplius ir plačiažnyplius.
VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentas Edvinas Stonevičius taip pat pripažįsta, kad dažnesins dumblių žydėjimas kels iššūkių vandens gyvūnijai ir augalijai.
„Tie blogi dalykai, kurie dabar pasikartoja, gali pasikartoti nebe kas kelis metus, o kasmet. Tuomet poveikis ekosistemai bus žymiai didesnis“, – teigia E. Stonevičius.
Anot jo, vadovaujantis mokslininkų prognozėmis, per artimiausius 150 metų Baltijos jūros vidutinis vandens lygis gali kilti mažiausiai 50 centimetrų, o, pavyzdžiui, per potvynius Nemune, Kuršių mariose vanduo kiltų dar bent pusę metro aukščiau. Dėl to kyla grėsmė, jog bus dažniau užsemta, pavyzdžiui, Klaipėda Danės slėnyje ar net centrinėje Teatro aikštėje. Be to, dėl sūrėjančio ir šiltėjančio vandens Kuršių marios ledu ateityje užsitrauks vis rečiau.